Tema: Automobiliu po Šešupės kraštą (Lenkija, Lietuva)

Tam kas nežino pietų Lietuvos ir Suvalkų krašto , kuriame daug išlikę kultūrinio paveldo siūlome susipažinti su šio krašto įdomiomis vietomis.
http://s008.radikal.ru/i305/1111/e1/b4d64987788f.jpg
A maršruto pradžia. Geldapė (Goldap) – Varmijos Mozūrų vaivadijos miestas, rajono centras, įkurtas abiejuose Geldapės upės krantuose. Upės vardas sudarytas iš žodžių gelda ir upė (jotvingių – apė), nes upė teka giliu slėniu. Šiaurės rytų pakraštyje – didelis Geldapės ežeras. Šiose vietose savo kultūros pėdsakų paliko ne tik jotvingiai, bet ir lietuviai, vokiečiai, žydai, lenkai. Aukštos kalvos, ežerai, Romintos giria, gydyklos nulėmė Lenkijoje išskirtinę vietą – Geldapė ir apylinkės laikomos vienomis gražiausių vietų šioje šalyje. Veikia turizmo informacijos centras. Geldapės miestą 1565 m. įkūrė kunigaikštis, paskutinis kryžiuočių magistras ,karaliaus Žygimanto senojo sūnėnas Albrechtas Hohencolernas,

            http://s019.radikal.ru/i621/1708/31/6bb8e8924896.png

o miesto teisės suteiktos 1570 m. Lankoma centrinė miesto aikštė, paminklas žymiam filosofui Imanueliui Kantui, neogotikinė Šv. Leono bažnyčia, statyta antroje 19 a. pusėje. Geldapėje priskaičiuojama 13 500 gyventojų. Veikia klimato–miško sanatorija.

Puikus kalnas (Pienkna Gura) yra Geldapės miesto pakraštyje. Tai 271 m virš jūros lygio iškilusi aukštuma.

          http://s016.radikal.ru/i337/1707/26/a21af6be9ebf.png


Kalvos papėdėje yra viešbutis. Ant kalno galima užkopti pėsčiomis arba pakilti keltuvais. Į pietryčius nuo Puikaus kalno esanti kalva vadinama Pilies kalnu. Tai buvęs piliakalnis. 

Jurkiškiai (Jurkiški). Čia įvažiuojama į Romintos girios kraštovaizdžio parką. Prie plento įrengta informacinių stendų, kuriuose pateikiama žinių apie parko augalus, gyvūniją. Siūlomi pažintiniai pėsčiųjų takai parke, trasos dviratininkams. Romintos girią iš rytų į vakarus kerta 25 km ilgio siena su Karaliaučiaus kraštu, kuriame yra didesnė girios dalis. Per ją teka Romintos upė. Lenkų pusėje parke 5 gamtos rezervatai, jį supa net penki ežerai. Parkas plyti Varmijos–Mozūrų vaivadijos šiaurės rytų pakraštyje, jį sudaro 14 620 hektarų.
Romintos girią senieji prūsai laikė šventa, joje jau I–II a. buvo atliekamos aukojimo apeigos, vyko kitokios šventės. Kryžiuočiams užvaldžius šį kraštą, Romintos girioje medžiodavo ordino magistrai ir jų svečiai. Vėliau Romintoje ir Juodbūdėje pastatytuose vasarnamiuose vasaras praleisdavo, medžiodavo Prūsijos karaliai. Giria buvo paskelbta karaliaus nuosavybe. 2 500 ha buvo apjuosta lentų tvora su galerijomis. Medžioklės plotas priklausė Nesavo, Barckhauzo, Romintos ir Žydkiemio girininkijoms. Ypač girią mėgo Vokietijos imperatorius Vilhelmas II.

                      http://s013.radikal.ru/i324/1707/ec/383438194520.png


Ilgą laiką iš Romintos girios upėmis į Karaliaučiaus krašto didžiuosius miestus plukdyta mediena. Romintos gyvenvietėje veikė vilnų vėlykla, aliejaus spaudykla. Kiautų kaime buvo geležies liejykla, o XVIII a. – popieriaus ir celiuliozės fabrikas. 1756–1763 m. Septynerių metų karo tarp Prūsijos ir Rusijos metu Romintos girioje slėpėsi kariuomenės žiaurumų įbauginti apylinkių žmonės, tarp jų ir Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis, kuris girioje slėpėsi 1757 m. rugpjūčio 10–27 d. Per Romintos girią 1927 m. nutiestas geležinkelis Geldapė–Gumbinė, veikęs iki 1944 m.

http://s009.radikal.ru/i309/1708/ca/a2df0ba84697.png


Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Romintos giria buvo tapusi aukštų Vokietijos nacių medžioklės vieta. Feldmaršalas Hermanas Gėringas 1936 m. pastatydino medžioklės rezidenciją Jėgerhofą netoli Romintos gyvenvietės. Jis Romintos girioje nušovė patį didžiausią iki to meto Europoje sumedžiotą elnią. 1941 m. čia buvo įkurta Vokietijos oro pajėgų vyriausioji būstinė. Už 15 km, vakarinėje Geldapės ežero pakrantėje, pastatytos štabo vadovybės slėptuvės. Pokario metais Lietuvos partizanai per Romintos girią prasiveržė į Lenkiją ir toliau į Vakarus.
Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsiai buvo padalyti beveik tiesia linija. Pietinis girios ruožas teko Lenkijai, didžioji dalis atsidūrė Kaliningrado srityje. Lietuvai atiteko tik nedidelis ruožas pasienyje. Lenkijos pusėje kaimai priartėja prie pat girios pakraščio, rusiškoje pusėje dauguma jų išnykę.


Galviečiai (Galviečie).Galviečiai- kaimelis, įkurtas XVI a.. pirmoje pusėje , kur galima įsikurti poilsiui keliaujant po Romintos girią. Tebėra dvarvietė su parko liekanomis. Dvaras įkurtas anksčiau negu Geldapės miestas – 1531 m. Dvaro pakrašty išliko paskutinio dvarininko Stoselio fon der Haideno kapai.

Pluškiemiai (Pluškiejmy) – nedidelis kaimas šiauriniame juodojo (Čarne) ežero krante. Ežero pakrantėje yra palapinių aikštelė. Siūloma apsistoti turistams, ketinantiems keliauti po Romintos girios kraštovaizdžio parką. 

Rogainių (Rogajny) dvaras įkurtas antroje 16 a. pusėje, išliko dvaro rūmai, koplyčia, sandėliai. Apleistame parke – tvenkinys. Kaime yra trejos evangelikų kapinės. 

http://s019.radikal.ru/i613/1708/8d/e98d324c17af.png

Dūbininkai (Dubeninki) – valsčiaus centras. 1589 m. minimi Dubinincken.Kaimas senesnis už Geldapę – įkurtas 1615 m. Nuo seniausių laikų čia gyveno lietuviai, lenkai–mozūrai ir vokiečiai. Tai vienintelis šiame krašte bažnytkaimis, kur iki 1915 m. pamokslai bažnyčioje buvo sakomi lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis.
Pirmojo pasaulinio karo metais šiose vietose vyko smarkūs mūšiai, šalia kaimo tebėra žuvusiųjų kapinės: 37 vokiečių ir 109 rusų kareivių kapai, išlikę evangeliški ir pravoslaviški kryžiai. Už kelių kilometrų į šiaurės rytus nuo Dūbininkų išlikę Kiepoicų geležinkelio tiltai per Bludzios upės slėnį. Nuo Dūbininkų iki Linavos (Linovo) 4 kilometrai, prie šio kaimo – to paties vardo ežeras. Nuo plento, vedančio prie Bludzios geležinkelio tiltų, matomas įdomus Dobelių ežeras. 1926-V-31 dieną staiga krito atmosferos slėgis, ežeras tiesiog sprogo: jį išsprogdino po dugnu susikaupusios pelkių dujos.
Miestelis kūrėsi prie kelio iš Geldapės į Romintos girią, jos pietiniame pakraštyje. Dubininkai iki XVIII a. pirmosios pusės didžiosios vokiečių kolonizacijos buvo kompaktiškai lietuvininkų gyvenamų apylinkių centras, Dubininkų parapija – viena piečiausių Mažojoje Lietuvoje. 1620 m. pastatyta pirmoji, 1904 m. jos vietoje – antroji evangelikų liuteronų bažnyčia, abi mūrinės.
XIX a. į šiaurę nuo Dubininkų iš Geldapės nutiestas geležinkelis. 1914 m. lapkričio mėn. prie miestelio įvyko rusų ir vokiečių kariuomenių kautynės, žuvusieji palaidoti miestelio Brolių kapuose. 1939 m. buvo 404 gyv.

Stančikai (Stančyki). Šios vietos įžymybė – per Blendziankos upę, tekančią Romintos giria ir jau vadinamą Rominta, nutiesti du greta vienas kito geležinkelio tiltai. Tai prieškaryje veikusio geležinkelio Geldapė – Žydkiemis – Tolminkiemis – Gumbinė tiltai.

http://s019.radikal.ru/i623/1708/d8/b09bf83ddc9a.png

20-to amžiaus pradžioje Vokietija siekė atgaivinti šį Prūsijos pasienį, pritraukti čia naujų gyventojų. Statyba pradėta 1907 m. atkarpoje Gumbinė – Žydkiemis. 1908 m. plieno kelias pasiekė Žydkiemį, o 1912 m. pradėjo statyti atkarpą iki Geldapės. Turėjo būti vienų bėgių atkarpa, nutiesta sudėtingo reljefo vietomis, išvagotomis gilių Blendziankos (Romintos), Bludzios ir Jarkos upių slėnių, virš jų pastatyti aukšti tiltai, kurie išliko iki mūsų laikų. Juos projektavo italų architektai ir inžinieriai. Tiltai panašūs į senovinius romėnų akvedukus: tai buvo loviai per slėnius vandeniui iš kalnų miestams tiekti (akva – vanduo, ducere – vesti). Per daubas, slėnius teko statyti lyg ir tiltus, bet per juos nebuvo vaikštoma ar važiuojama, o loviais tekėjo vanduo. Todėl šiuos tiltus vadina Šiaurės akvedukais. Šiaurinis tiltas Stančikuose pastatytas 1912–14 m., per jį nutiesti bėgiai. Darbus nutraukė prasidėjęs karas. Jie buvo atnaujinti 1923 m. Tada nutarta nutiesti dvi geležinkelio linijas. Tuo tikslu šalia jau esančių bėgių ir tiltų buvo nutiesti dar vieni. Šiais bėgiais traukiniai važinėjo prieškario ir karo metais. Geležinkelį išardė raudonoji armija pokario metais, bėgius išvežė Rusijon. Stančikuose tiltai yra gelžbetoniniai, 250 m ilgio ir 36,5 m aukščio, jungia gilios daubos krantus. Upės krantai sutvirtinti betonu. 

Prieraslis (Pšerosl) – valsčiaus centras, miestelis, įsikūręs prie pailgo Prieraslio ežero ir Romintos upės. Kai Prūsija pradėjo apgyvendinti savo valdomas žemes, o karalienė Bona suskubo kolonizuoti Prūsijos pasienį, 1539 m. prie ežero atsirado to paties vardo kaimas.

http://s013.radikal.ru/i322/1707/72/90874b7f0dfe.png

Manoma, kad miestelis įsteigtas tarp 1562–1571 m. karaliaus Žygimanto Augusto įsakymu, o 1576 m. karalius Steponas Batoras suteikė miesto teises ir herbą. Miestelį ir apylinkes apgyvendino daugiausia lietuviai. Tuo metu ir sritis į vakarus nuo Prieraslio – Geldapė su apylinkėmis – buvo lietuvių gyvenama. Vietovė buvo prie svarbaus prekybos kelio, tačiau 20 a. pradžioje, tiesiant Geldapės – Gumbinės geležinkelį, Prieraslis buvo aplenktas ir neteko prekybinės reikšmės. O apie 1800 m. miestelis buvo didesnis už Suvalkus. 

Suvalkų kraštovaizdžio parke, kuris įsteigtas 1976 m., yra Alšėnės (Olšanka) ir Kruškų (Kruški) kaimai. Jo plotas – 6284 ha. Visa saugoma teritorija – 14891 ha miškų, ežerų, upių, pievų Jeleniavo, Prieraslio, Rutkos-Tartako ir Vižainio seniūnijose. Tai pirmasis tokio pobūdžio parkas Lenkijoje. Reljefą suformavo priеš 15–17 tūkstančių metų tirpstantis ledynas, kalvos iškyla iki 275 m virš jūros lygio. Parke telkšo 26 ežerai. Didžiausias ir giliausias yra Ančios ežeras: 4,6 km ilgio, 1 km pločio, paviršiaus plotas – 296 ha. Jo paviršius yra 227 m virš jūros lygio. 108 m gylio ežeras yra giliausias Lenkijoje ir Vidurio Europos žemumoje.

http://s015.radikal.ru/i331/1707/44/08bb712edf31.png

Parke 5 gamtos rezervatai, 22 saugomi medžiai. Bachanovo kaimо, įkurtо 1765 m., ribose – gamtos rezervatas „Bachanovo akmenys”, ozas, nuostabus slėnis. Lopuchovo kaime, šalia evangelikų kapinių, galima apžiūrėti akmenyno rezervatą. Ant ledyno suformuotos kalvos priberta didžiulių granito riedulių. 1988 m. čia įkurtas geologinis rezervatas. 

Turtulis (Turtul) – vieta, kur seniau buvo vandens malūnas. Vietovės pavadinimas kilęs iš kažkada čia gyvenusio malūnininko pavardės. Turtulyje įsikūrė Suvalkų kraštovaizdžio parko administracija, turizmo informacijos punktas, muziejus. Yra vietų turistams nakvoti.

Šešupėlė (Šešupka)
– kaimas. Šalia jo yra pelkutė, iš kurios išteka Šešupė – čia jos pradžia. Ji teka per Lenkiją, Lietuvą ir į Nemuną įteka Karaliaučiaus krašte. Upės ilgis – 298 km. Per Lenkiją teka 27 km. Suvalkų kraštovaizdžio parke ji teka giliu slėniu per penkis ežerus.

Vodzilkai (Vodzilki) – 1788 m. įkurtas sentikių kaimas, kurio centre matome medinės architektūros paminklą – 19 a. sentikių maldos namus, šalia jų – pirtį, kapines. Kaime gyvena keletas sentikių šeimų.

http://s019.radikal.ru/i601/1707/eb/f7de7671bb3e.png

Pilies kalnas (Gura Zamkova) (8) – tai jotvingių piliakalnis, 54 m virš keturių jį supančių ežerų vandens lygio iškilęs. Jo aukštis – 228,1 m virš jūros lygio. Trijų gynybinių pylimų liekanos matomos jo šlaituose. Piliakalnio papėdėje informaciniuose stenduose galima sužinoti apie piliakalnio praeitį ir archeologinius radinius. Nuo kalno dviračių trasa išveda į plentą ties Čajavčiznos kelio ženklu, nuo kurio sukama kairėn ir patenkama į Gulbiniškių (Gulbieniški) kaimą, pro kurį teka Gulbino upelis. Kaimo laukuose yra įdomus ir gražus Ciso kalnas (Gura Cisova ). Kalvos aukštis – 257,9 m, paviršius plikas, nes viršuje niekas neauga.

Rutka Tartakas (Rutka Tartak). Tai prie Šešupės įsikūręs valsčiaus centras, miestelis, sudarytas iš 1874 m. susijungusių Rutkos ir Tartako kaimų. 1,5 km nuo miestelio Šypliškių kryptimi yra rodyklė, kviečianti už nedidelį mokestį apžiūrėti stručių fermą.

Šypliškės (Šypliški)
– pasienio miestelis. Čia baigiasi kalvotoji Lenkijos Mozūrija (Mazovše) – Lenkijos vasaros turizmo rojus.

Budziskas – muitinė, pasienio perėja. Yra parduotuvė, kavinė, nakvynės vietų, paštas, bankas, policija, medicinos paslaugos.

Liubavas – Kalvarijos savivaldybei priklausantis miestelis kalvotoje vietovėje Lenkijos pasienyje. Keli kilometrai į rytus nuo miestelio teka Šešupė. Liubavas žinomas nuo 18 a. pradžios, 1734 m. gavo savivaldos teises. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1717 m. Naujoji, 1770 m. statyta, Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais sudeginta. Dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia įrengta kapinių koplyčioje, garsi Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kuris senovėje rastas ąžuole ant Trempinių kalno ir išliko per visus bažnyčios gaisrus.

                      http://s016.radikal.ru/i335/1708/04/c7d132c8efb7.png

Buvusio Liubavo valsčiaus Skaistelių kaime gimė lietuvių kompozitorius Juozas Bendorius (1889–1954).  Trempinių kaimas – rašytojo Antano Venclovos (1906–1971) gimtinė. Jo tėviškė prie puikaus Trempinių ežero yra išlikusi ir iki šių dienų. Dar sovietmečiu, iki emigracijos į JAV, į Antano Venclovos tėviškę užsukdavo ir jo sūnus Tomas Venclova.

"Mano kraštas — laukai ir beržynai, ir kalvos.
Lyg pražydę linai — ten padangė gili.

Neužmirstamas tėviškės kvapas ir spalvos,
Kai užminga diena — ir skaisti, ir tyli.
Neužmirštamos tėviškės naktys rasotos
Su šlamėjimu žiedo, su lapo šerkšnu,

Ir variniai beržynai, ir dienos miglotos,
Ir laukai, išrašyti sidabro šalnų.

Myliu aš giesmę paprastą vyturio mažo
Melsvame danguje ant arimų pilkų.
Myliu aš gilią žiemą, kur braižo ir rašo
Raštą nuostabų ant ežerų ir langų.

Aš ilgiuosi nublankusių liepų prie sodo
Ir karpytų klevų, ir miegūsto vandens,
Ir čežėjimo dalgio — graudaus ir vienodo,
Ir pavasario žalio, ir pilko rudens."

Aistiškių vardas nuo Aistos upelio, tekančio pro šį kaimą. Pietvakariuose – nemažas Aistiškių miškas. 

Gražiškiai  – 16 a. pabaigoje prie Graužos upelio įsikūręs bažnytkaimis. 18 a. pabaigoje – 19 a. pradžioje parapija buvo viena turtingiausių Sūduvoje. 19 a. viduryje, be pradinės, čia veikė valsčiaus raštininkų mokykla. 1881 m. valdžios ir parapijiečių lėšomis pastatyta mūrinė Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia.

Vištytis
– miestelis šiauriniame to paties vardo ežero krante prie Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto sienos. Įkurtas 16 a. 1566 m. karalius Žygimantas Augustas pastatydino Vištyčio kaime bažnyčią, o 1570 m. suteikė Magdeburgo teises ir pavadino kaimą miestu. 1829 m. pastatyta mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia, 1885–1888 m. dar padidinta. Veikia ir liuteronų maldos namai. 1930 m. Vištytyje pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Vištyčio ežeras Sūduvoje didžiausias (1820 ha). Pagal 1997 m. pasirašytą su Rusija sutartį, Lietuvai tenka tik 39 ha Vištyčio ežero vandens ploto. Lietuvos piliečiai įleidžiami į 200 m rytų pakrantės zoną maudytis ir 39 ha įlanką žvejoti. Tai vienas didžiausių Lietuvos ežerų, nutįsęs iš šiaurės į pietryčius 8,5 km, o didžiausias plotis – 4,2 km. Ežeras atsirado didžiulėje dauboje tarp kalnų ištirpus paskutinio ledynmečio ledo luitui. Ežero gylis – iki 50 m. Kalvotos rytinės ežero pakrantės – viena gražiausių turistų mėgiamų vietų. Vištytyje yra mokyklos, technikos paminklai – (aliejinė, malūnas) ir regioninio parko būstinė. Už gero kilometro į šiaurę nuo Vištyčio, dešinėje plento į Kybartus pusėje, – didžiulis Vištyčio akmuo. Aukštis – 3,7 m, ilgis –7,2 m, plotis 5,7 m.

Vištyčio regioninis parkas
įkurtas 1992 m. ir užima 10 833 ha. Jame yra vienas aukščiausių moreninių masyvų visoje Lietuvoje. Regioninis parkas ir Vištyčio ežeras – vasaros ir žiemos poilsinio turizmo centras, čia yra kaimo turizmo sodybų, poilsiaviečių, kempingų. Parke yra trys piliakalniai, Kylininkų kraštovaizdžio draustinis. Prie Pavištyčio kaimo – aukščiausia Sūduvoje to paties vardo kalva, iškilusi virš jūros lygio 282 m. Prie Ūdrinio ežero – Pavištyčio piliakalnis. Pietrytiniame ežero krante – „Viktorijos“ (12), „Pušelės“ kempingai ir poilsiavietės. Netoli Vištyčio, Papečkiuose (dabar Girėnai), gimė žymus lietuvių tautinio Atgimimo veikėjas Petras Kriaučiūnas (1850–1916). Dabravolėje galima aplankyti piliakalnį, šalia jo – daugiakamienę liepą.

Pajevonys – miestelis netoli to paties vardo piliakalnio. Mūsų eros pradžioje Pajevonys buvo religinis ir administracinis centras, jame gyveno Sūduvos kunigaikščiai. Aukštame kalne buvo pagoniška šventykla. Dabar ant kalno stovi mūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1875 m. Nepriklausomybės metais pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Prie bažnyčios kapinėse palaidotas kunigas poetas Tomas Senkus – Senkauskas (1817–1901). Pajevonyje yra parduotuvių, paštas.

Paežeriai įsikūrę pietiniame to paties vardo ežero krante. Nuo senų laikų čia buvo dvaras, iki 19 a. vidurio priklausęs dvasininkams Zabieloms, o vėliau – stambiems šio krašto žemvaldžiams Gauronskiams. Paežerių puošmena – neoklasicistinio stiliaus rūmai, statyti 1795–1799 m. Projektavo garsus ano meto architektas Martynas Knakfusas. Rūmuose veikia Sūduvos kultūros centras ir Vilkaviškio krašto muziejus. 

Vilkaviškis
– rajono centras. Per miestą teka Šeimena ir Vilkauja. Nuo 16 a. čia gyveno daug amatininkų ir pirklių, nes miestas buvo prie kelio į Prūsiją. 1660 m. Vilkaviškis gavo miesto teises. 1812 m. birželio 21 d. į Vilkaviškį atvyko Napoleonas Bonapartas, apsistojo dvaro rūmuose, 22 dienos rytą surengė kariuomenės paradą ir paskelbė karą Rusijai. „Žiburio“, o vėliau J. Basanavičiaus gimnaziją Nepriklausomybės metais baigė per 30 lietuvių rašytojų, tarp jų S. Nėris, P. Orintaitė, K. Bradūnas, A. Vaičiulaitis. Gimnazijos pastate įsikūrusi viešoji biblioteka. Galima apžiūrėti vyskupijos katedrą, prie savivaldybės – paminklą Vincui Kudirkai, miesto aikštėje – Jono Basanavičiaus paminklą.

Didieji Šelviai – lietuvių rašytojo Antano Vaičiulaičio (1906–1992) gimtinė. Yra gimtoji sodyba visai netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties. Prie plento – rodyklė.

Žalioji – kaimas abipus plento, 11 km nuo Vilkaviškio. Žinomas nuo 1812 m. Napoleono žygio laikų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo valsčiaus įstaiga, pradinė mokykla. Buvo palaidotas eskadrilės Normandija – Nemunas prancūzų lakūnas Žanas Manso. Jo palaikus vėliau giminės išsigabeno į Prancūziją.

Kataučizna – buvusio Žilinskų dvaro vieta Kudirkos Naumiesčio pašonėje. Galima pamatyti jau apgriuvusį dvaro rūmų pastatą, parką, Šešupės vingyje – Vinco Kudirkos mišką. Gyvendamas Naumiestyje, Didysis Varpininkas čia mėgdavo pasivaikščioti. Viena parko alėja yra prie Šešupės. Kataučiznos dvaras ne išimtis. Ponų namas dabar daugiau primena ištaigingą malkinę nei dvaro rūmus. Išlikęs senas parkas, prisiglaudęs prie Šešupės, ir keletas ūkinės bei gamybinės paskirties pastatų. Gyvenvietės centre stovi paminklas skirtas 1963 m. sukilimo įvykiams įamžinti. Bent jau taip sako vietiniai gyventojai, nes paminklas apie save nieko nepasako. Jokio užrašo.Kataučiznos bendruomenėje neatsiranda nė vieno žmogaus galinčio pakabinti kokią atmintinę lentelę. Iš tikro Lietuvoje daug tokių bevardžių mini statinių.

http://s009.radikal.ru/i307/1708/14/3d9ae6e5c0f8.png

Kataučiznos dvaras priklausė keletai savininkų. Vieni jų, Chrapovickiai, kurie buvo įsikūrę Kėdainių raj., o XVIII a. antroje pusėje ši šeima įkėlė koją į Suvalkijos lygumas ir jau ne vieną dešimtmetį tvarkėsi Suduvoje, Antanavos dvare. Taigi Kataučiznos dvaras galėjo būti  įsigytas Antano Chrapovickio, kaip vestuvinė dovana arba kraitis dukrai Barbarai, kuri buvo ištekinta už lenkų armijos pulkininko Ignacijo Zielinskio is Žaliosios. Zielinskių šeima priklausė dvarininkams, kurie naudojo blankus laiškams su Šerno herbu


Kudirkos Naumiestis
. 16 a. karalienė Bona Širvintos ir Šešupės santakoje įkūrė Duliebaičių kaimą. 1639 m. Trakų vaivada Jonušas Skuminas Tiškevičius kaimo vietoje įkūrė naują miestą, kuris Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vladislavo IV Vazos garbei pavadintas Vladislavovu. Tačiau vardas neprigijo, – žmonės vadino tą vietą Naumiesčiu. Vladislavovu oficialiai vadintas iki Pirmojo pasaulinio karo, vėliau – Naumiesčiu, o 1934 m. miestelio aikštėje atidengus V.Kudirkos paminklą, miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Nuo 1895 m. toje vietoje, kur dabar yra jo muziejus, gyveno ir kūrė V. Kudirka. Šiame miestelyje jis mirė 1899 m. Patartina aplankyti V. Kudirkos muziejų, pamatyti jo paminklą, sukurtą skulptoriaus Vinco Grybo, Vytauto Didžiojo paminklą prie Širvintos tilto, V. Kudirkos tiltą per Šešupę su bareljefais, V. Kudirkos vidurinėje mokykloje muziejų, I. Spranaitienės įsteigtą Mažosios Lietuvos muziejų, dvibokštę Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, statytą 1783 m., pakeliui į kapines – tautodailininko Prano Sederevičiaus skulptūrų kiemą. Kapinėse palaidoti rašytojai V. Kudirka, Petronėlė Orintaitė ir kt.

Keturnaujiena – kaimas kairėje plento pusėje. Čia pradinę mokyklą lankė būsimoji rašytoja Petronėlė Orintaitė, dešinėje plento pusėje, buvusios mokyklos vietoje, yra 2005 m. pastatytas skulptoriaus J. Narušio sukurtas paminklas rašytojai, pradinėje mokykloje – jai skirtas muziejus. Už poros kilometrų į šiaurę nuo Keturnaujienos, Suodžių kaime, yra koplytėlė žyminti vietą, kur apsireiškė Mergelė Marija ir Jėzus Kristus. Gausiai turistų lankoma koplytėlė pastatyta maldininkų suaukotomis lėšomis.

Santakų kaimas yra prie pat Sintautų: įvažiuojant rodyklė dešinėje kelio pusėje kviečia į poeto Prano Vaičaičio gimtąją sodybą. Yra brolio statytas namas, poetui skirtas muziejėlis jame, klėtelė, paminklas poetui, sode – poeto jaunystę menantis ąžuolas, paminklinis akmuo.

Sintautai – miestelis, įkurtas 16 a. viduryje 8 kilometrai į pietvakarius nuo Šakių, kur susilieja trys upeliai tuo pačiu Pentos vardu. 1561 m. prie Šešupės ir Aukspirtos upelio keturi karališkosios malonės valdiniai Petras, Vilius, Jurgis ir Grigas Suntautavičiai (Suntauto vaikai) gavo 3 valakus žemės. 1641 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleris Albertas Radvila pastatydino medinę bažnytėlę, o 1863 m. Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčioje klebonavo švietėjas, rašytojas, vertėjas Antanas Tatarė (Totoraitis). Jis suremontavo bažnyčią, pastatydino varpinę, mokyklą, kleboniją, prieglaudą, įveisė didelį sodą su keliais šimtais šilkmedžių. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, miestelyje įsikūrė valsčiaus savivaldybė, žemės ūkio kooperatyvas,smulkaus kredito bankelis, parapijos salė, paštas, biblioteka, valcinis malūnas, aliejaus spaudykla, krautuvės. 1924 m. pastatyta ir šiandien veikianti pieninė. Antrojo pasaulinio karo metais, besitraukiant hitlerininkams, frontas ties Sintautais laikėsi dvi savaites, todėl miestelis smarkiai nukentėjo. Sintautai garsėja iš čia kilusiais visoje Lietuvoje žymiais žmonėmis. Miestelio kapinėse ilsisi žymūs poetai, muzikai, kunigai, kalbininkai, Vasario 16 – osios signatarai (poetas Pranas Vaičaitis, kalbininkas Juozas Pikčilingis ir kt.) Senojoje bažnytėlėje – kunigo ir rašytojo Antano Tatarės muziejėlis, mokykloje – literatūrinis M. Puodžiukaitienės globojamas muziejus, Sintautų akademijoje – J. Pikčilingiui skirtas memorialinis kambarys. Miestelį puošia daug kartų degusi ir tik 1995 m. atstatyta dvibokštė Sintautų bažnyčia su gražiais vitražais ir atkurtu skulptoriaus Vinco Grybo altoriumi. 

Panoviai – kaimas toje vietoje, kur iš rytų vandenis plukdantis Novos upelis įteka į Šešupę.

Šilgaliai – kaimas už Aukspirtos upelio žiočių. Dešinėje kelio pusėje – ąžuolo paminklas ir jame žodžiai: „Šioje sodyboje gimė ir augo vyskupas Pranciškus Būčys 1872–1951.“ Pro paminklą kelelis veda į sodybą, kur gimė ir augo vyskupas bei kunigai: Gelgaudiškio klebonas Pranas Būčys (1850–1923), jaunas miręs Slavikų vikaras Andrius Stasys Būčys (1875–1900).

Slavikai – miestelis prie Siesartis žiočių. Čia senoji Slavikų dalis su bažnyčia ir kapinėmis. Bažnyčia – tarp aukštų medžių ant kalnelio. Jos varpinėje spaudos draudimo metais buvo knygų slėptuvė. Šventoriuje palaidotas Slavikų kunigas poetas Rapolas Petras Aleknavičius (1754–1827), kapinėse – poetė Janina Martišienė, kultūrininkas J. P. Lenktaitis.

Sudargas – miestelis ant aukščiausios Šakių rajone kalvos prie Nemuno. 1317 m. kryžiuočiai sudegino kunigaikščio Sudargo pilį, gynusią kelią į Lietuvą. Prie Sudargo išlikę 5 piliakalniai rodo, kad čia buvo svarbi lietuvių gynimosi nuo kry žiuočių vieta. Miestelis prie kelio į Prūsiją ir Nemuno sparčiai augo, ir 1724 m. Jurbarko seniūnas Jonas Radvila suteikė Sudargui miesto teises. Spaudos draudimo metais Sudargas buvo svarbus knygų leidybos ir gabenimo iš Prūsijos centras. Kunigas Martynas Sederevičius ir jo rėmėjas Serapinas Laurynas Kušeliauskas Prūsijoje išleido per tris dešimtis knygų tūkstantiniais tiražais ir, knygnešių pradedami, išplatino Lietuvoje. Knygnešių karaliumi pramintas M. Sederevičius ir S. L. Kušeliauskas palaidoti viename kape Sudargo kapinėse.

Pervazninkai – vienas didžiausių ir seniausių Sūduvos panemunių kaimų, neseniai minėjęs savo 460 m. sukaktį. Keltininkus seniau vadino pervazninkais. Ties Jurbarku per Nemuną seniau kėlė keltas – pervazas. Į šiaurės rytus nuo kaimo – nemažas Švarcgirio miškas, o jo šiauriniame pakraštyje prie Nemuno – Kukarskės piliakalnis.

Kidulių miestelis įsikūręs kairiojo Nemuno kranto pakilumoje ties Jurbarku. Sudarytas iš Šiaudinės kaimo, Kidulių dvaro ir Kaimelio bažnytkaimio. Ties Kiduliais 1978 m. pastatytas antras pagal ilgį Lietuvoje tiltas per Nemuną. Kaimelio Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje kabo vienintelis religine tema nutapytas M. K. Čiurlionio paveikslas „ Šventasis Rokas“. Dėmesio vertas 19 a. dvaro pastatų ansamblis ir parkas. Čia Rusijos caras Aleksandras I laukė Prūsijos karaliaus.

Maištaičių, arba Narkūnų, piliakalnis yra kairiajame Nemuno krante, keli šimtai metrų nuo vieškelio. 1313 m. kryžiuočiai čia buvo pasistatę Christmemelio pilį. Ją buvo 17 dienų su daugybe karių apgulęs kunigaikštis Vytenis, bet neįveikė. 1324 m. vyko aršios kunigaikščio Gedimino pulką grumtynės dėl pilies, bet lietuviai jos užimti neįstengė. 1328 m. nuo Klaipėdos labai nutolusią tvirtovę patys kryžiuočiai apleido ir iš jos pasitraukė. Pilį iš rytų ir vakarų saugo gilios upelių daubos, iš pietų – platūs ir gilūs grioviai.

Panemunių regioninis parkas rytuose prasideda prie Gelgaudiškio ir driekiasi siaura juosta abipus Nemuno į rytus apie 35 km, apima 10 547 ha plotą. Parko direkcija – dešiniajame Nemuno krante, Skirsnemunės seniūnijos Šilinės kaime. Parko steigimo tikslas – išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Parke – gamtinis rezervatas, 11 gamtinių draustinių ir 4 kompleksiniai kraštovaizdžio draustiniai. Abiejose Nemuno pusėse – 13 piliakalnių iš kovų su kryžiuočiais laikų.

Gelgaudiškis
– vienas seniausių miestelių Sūduvoje, įsikūręs prie Nemuno. 2004 m. atšventė 500 metų jubiliejų. Žmonės čia gyveno jau 5 a. 15 a. įsikūręs dvaras priklausė kunigaikščio Vytauto Didžiojo iždininkui J. Gelgaudui. Iš čia ir miestelio pavadinimas. Gelgaudiškio puošmena – dvaro rūmai ir parkas, pereinantis į miško parką. Dvaras išaugo po 1846 m., valdant vokiečių baronui G.Koideliui. 2 km pažintiniame take galima pamatyti legendomis apipintus Velnio kalną, Baronkapines, susibėgančių takų Žvaigždę, Asesoriaus kapą, aukščiausią Sūduvoje eglę. Žemutinėje Gelgaudiškio miestelio dalyje galima apžiūrėti mūrinę neogotikinio stiliaus Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią su žymaus varpų liejimo meistro Simono Sorio varpu.

Pakalniškiai – kaimas slėnyje. Prie kaimo pušyne paminklinis akmuo žymi 6–14 a. kapinyną, kuriame rasti 22 degintiniai žmonių palaidojimai ir didžiausias Lietuvoje 262 žirgų kapinynas.

Plokščiai – Nemuno slėnyje ir ant kalno įsikūręs senas, gilių raguvų išraižytas kaimas. Vaizdingas Vaiguvos slėnyje čiurlenančio upelio dugnas yra drauge ir gatvelės grindinys. Slėnio pietiniame gale – Vaiguviškių piliakalnis, netoli nuo jo – Šventaduobė. Ant kalno Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, žemutinėje kaimo dalyje – paminklas 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovose žuvusiems Lietuvos savanoriams. Nepriklausomybės šlaite vingiuojantys takai veda į pokario Lietuvos partizanų kalinimo rūsius, abipus takų akmenys primena lietuvių tremties vietas, atminimo sienoje surašytos 382 tremtinių pavardės. Vakariniame senosios kaimo dalies krašte yra žymaus čia 1889–1999 m. gyvenusio lietuvių tautinio Atgimimo veikėjo Petro Kriaučiūno memorialas. Jo svetinguose namuose vasarą ilsėdavosi Vincas Kudirka, viešėjo J. Jablonskis, P. Višinskis, A. Baranauskas, G. Petkevičaitė–Bitė, J. Tumas–Vaižgantas, suomių kalbininkas J. Mikola su žmona rašytoja Maila Talvio, danų rašytojas O. Benediktsenas–Mejeris. Prie mokyklos, šalia kelio, – įdomus V. Kudirkai skirtas paminklas iš akmens, ant kurio Vaiguvos upelio slėnyje V. Kudirka mėgdavęs rašyti. Plokščių vidurinėje mokykloje yra kraštotyros muziejus. 

Kubiliai – didelis kaimas, žemės ūkio bendrovė toliau nuo Nemuno slėnio. 2 km į pietus nuo Nemuno – Kubilių, arba Širvėnų, piliakalnis.

Ilguva – tai buvusi dvarvietė kairiajame aukštame Nemuno krante. Išliko mediniai dvaro rūmai su atvira terasa Nemuno šlaite. Čia augo garsi lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. 1895 m. dvaras atiteko žymiam lenkų kompozitoriui ir smuikininkui Emiliui Mlynarskiui (1870–1935).

          http://s008.radikal.ru/i306/1708/c5/dad52b1fad8b.png

Vasarą Ilguvos dvare viešėdavo žymūs menininkai iš Varšuvos, Sankt–Peterburgo, Vilniaus ir Kauno. Dešiniajame Nykos upelio krante stovi Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kapinėse palaidotas Nepriklausomybės metų Lietuvos valstybės veikėjas Stasys Šilingas (1885–1962), žymus varpininkas ir spaudos darbuotojas Jonas Kriaučiūnas (1864–1941).

Žuklijų piliakalnis – Nemuno slėnio šlaite iš I tūkstantmečio pabaigos. Aikštelė 42 m ilgio, 10 m pločio.
     http://s019.radikal.ru/i621/1708/63/919e5f10ca73.png



Paežerėliuose
baronai Renė 1860 m. pastatydino mūrinę Angelų sargų bažnyčią. Kapinėse – iš netolimo Eiciūnų kaimo kilusio 1967 m. JAV mirusio poeto Prano Lemberto (1897–1967) ir jo šeimos kapas.

http://s009.radikal.ru/i309/1708/b5/7e59eb78e2f3.png

Kriūkai – seniūnijos centro miestelis, minimas nuo 16 a. pabaigos, kai priklausė didikams Sapiegoms. Vėliau valdė baronai Renė. Nuo 19 a. pradžios iki 1914 m. Svetošino, 1919–50 m. – Paežerėlių valsčiaus centras. Išliko 19 a. mūrinis grūdų sandėlis–magazinas, kuriame pirkliai laikė supirktus grūdus, skirtus parduoti Vokietijoje. 20 a. I pu sėje Kriūkuose veikė marijavitų bažnyčia,

           http://s010.radikal.ru/i311/1708/fb/1dd7305e5309.png

1936–62 m. – upinių laivų statykla. Paminklai: kryžius žuvusiems Lietuvos partizanams, spaudos draudimo laikų kaimo mokytojui–daraktoriui, miestelio herbas. Vidurinėje mokykloje įkurtas kraštotyros muziejus. Garsėja kas pavasarį rengiamomis žiobrinėmis. 

Sutkiškiuose – rašytojų Stasio ir Vytauto Tamulaičių gimtinės sodyba ant kalno už 100 m nuo kelio.

Žemosios Panemunės dvaras, įkurtas buvusios kryžiuočių pilies vietoje, minimas nuo 16 a. pabaigos. Kovų su kryžiuočiais laikų piliakalnis – Paausės upelio žiotyse. Aikštelė 46 m ilgio ir 15 m pločio. Rytuose – 3,5 m aukščio pylimas ir griovys.

Mikytų piliakalnis, vadinamas Smailiakalniu – tarp gilių daubų. Šlaitai aukšti, statūs, ovali aikštelė 20 m ilgio, 12 m pločio. 10–12 a. kapinynas – respublikinės reikšmės archeologinis paminklas. Greta „Mockynės“ kaimo sodyba.

Šėtijų piliakalnis – prie Liekės upelio žiočių, dar vadinamas Jundakalniu. Apaugęs medžiais ir krūmais, aikštelė 24 m ilgio, 18 m pločio. Piliakalnis iš I tūkstantmečio pabaigos. Šėtijų kaime – rašytojo Kazio Puidos (1883–1945) gimtoji sodyba.

Altoniškių piliakalnis – ant stačiašlaitės aukštumos. Aikštelė 28 m ilgio, 20 m pločio. Pietinį jos galą nuo aukštumos skiria1,5 m aukščio pylimas, rytinėje papėdėje randama gyvenvietės liekanų.

Zapyškis. Sapiegų dvaras čia buvo jau 16 a. Anksčiau miestelį ir vadino Sapiegiškiu. Miestelio įžymybė – mūrinė vėlyvosios gotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia prie Nemuno, statyta 16 a. Viršutinėje Zapyškio dalyje yra paminklas iš šių apylinkių kilusiam žymiam „Aušros“ poetui A. Višteliui-Višteliauskui.

Kačerginė kaip poilsiavietė išgarsėjo 20 a. pradžioje. Kačerginėje 1906 m. vasarojo rašytojas Jonas Biliūnas, 1938–40 m. – vaikų rašytojas Pranas Mašiotas (1863–1940). V. Mykolaitis-Putinas vasarodavo savo viloje ir 1967 m. čia mirė. Prie Kačerginės seniūnijos – gražus liaudies menininkų drožėjų sukurtas kampelis.

https://www.facebook.com/poilsines/