Tema: Renavo dvaras

Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII pabaigoje ar XIX a. pradžioje.
                                                                http://s018.radikal.ru/i518/1306/c8/f7f19fe8436c.jpg

Baronai von Rönne (Roenne) – sena giminė, paplitusi Livonijoje, Kurše, Danijoje ir Šiaurės Vokietijoje. Tyrinėtojai Kurše išskiria dvi giminės šakas ir vieną Livonijoje. Daugelio giminės narių gyvenime buvo svarbi karinė tarnyba. Von Roenne giminės Kurše pradininku tradiciškai laikomas Pūrės dvaro įkūrėjas Carlas Ewaldas von Roenne, kuris XVIII a. pr. atvyko į Kuršą kaip Rusijos caro Petro I patikėtinis.

                                                          http://s018.radikal.ru/i502/1306/34/8f22db3ed6cb.jpg
Jis pirmasis gavo Rusijos baronatą 1710 m. (Karl von Evaldas Rönne (1663-1716),  kavalerijos generolas, buvo labai vertinamas  caro Petro Didžiojo.
Von Rönne gimė 1663m.gruodžio 15 d.  Reval (Taline). Jis pradėjo savo karjerą kaip praporščikas (kornetas) prie Švedijos karališkojo dvaro,(1675-1685), o vėliau vienuolika metų tarnavo  Danijos kariuomenėje. 1797 Rönne perėjo tarnauti į Saksonijos kariuomenę, kur jis pakilo į kavalerijos kapitono laipsnio. Jis 1700 metais dalyvavo Rygos apgultyje . 1702m Carl Rönne sudarė su Rusijos karine vadovybe sutartį ir pradėjo savo karjerą Rusijos kariuomenėje kaip kavalerijos pulkininkas. Apie 1703m. liepos 7d.  jis, vadovaujamas generolo  Abraham Cronhjort, nugalėjo Švedijos būrį netoliese naujai įkurto Sankt Peterburgo miesto . Tais pačiais metais jis tapo dragūnų pulko vadu, vėliau jo garbei pavadintu  "Ronne pulkas". Po Švedijos pralaimėjimo netoli Nienskans forto, Carl Rönne buvo paskirtas pirmuoju Sankt Peterburgo (1703-1704) komendantu  .Petrapavlovsko tvirtovės komendantas  buvo laikomas trečiuoju Sankt Peterburgo asmeniu po imperatoriaus ir generalgubernatoriaus,nes pagal pareigybę nuolat  buvo tvirtovės teritorijoje.Nuo 1704m iki 1917m pasikeitė 31 tvirtovės komendantas. 1704m. Rönne buvo paaukštintas į generolo majoro rango, o kitais metais jis išaugo iki generolo-leitenanto. Nuo 1703 iki 1705 jis dalyvavo keliose kampanijose Livonijoje ir Estlande.  1706m. spalio 3d jis vadovavo 3000-čių karių Rusijos kariuomenės avangardo sėkmingame išpuolyje prieš 13.000 karių vadovaujamų Lenkijos grafo Pototsky netoli Vindava (Lenkija) .  1708 liepos 3d. jis dalyvavo į Golovchin mūšyje, kur rusai, vadovaujami generolo Šeremetjevo, nugalėjo Švedijos armijos padalinį, kuriam vadovavo pats Karolis XII. Apie  1709m. vasario 12d. , 10 dragūnų pulkų  vadovaujamų Rönne  nugalėjo vadovaujamą Švedijos karaliaus Karolio XII  dalinį. Per šias grumtynes švedų karalius vos išvengė nelaisvės. )

Giminės pirmtaku Livonijoje laikomas Johanas Roenne, 1439 m. Vokiečių ordino vasalas Kurše. Iki XX a. giminė išmirė, o jos dvarai vykstant 1920 m. žemės reformai Kurše buvo nusavinti. XVIII a. I-je p. giminė įsikūrė Žemaitijoje. Čia Rönne giminė valdė Šarkę, Tauralaukį ir Pakamorius, vėliau įsikūrė Renave ir Gargžduose. Paskutinysis baronas  Eugenijus Rönne mirė 1895 m. nepalikęs palikuonių (jo žmona Gabrielė Oginskytė mirė 1912 m.). Taip išnyko Rönne pavardė Žemaitijoje.Antanas Renne vaikų neturėjo ir visą savo turtą užrašė giminaičiui Feliksui Mielžinskiui (1871–1910).
1869 m. dvare mokytojavo Laurynas Ivinskis, rinkęs medžiagą botanikos žodynui.

                                                      http://s017.radikal.ru/i423/1306/27/ba17bdf919c8.jpg

Karolis Evaldas Renne 1732 m. iš Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Augusto II gavo barono titulą. Šis titulas 1841 m. patvirtintas Rusijoje.
Baronas Mikalojus Antanas Rönne Renavo dvarą, iš pradžių vadintą Gaurais, įsigijo apie XVIII a. vid. Jį paveldėjo sūnus Feliksas, o 1815 m. čia apsigyveno anūkas Antanas Rönne. Apie 1830-1833 m. pastatyti dabartiniai rūmai.
1866 m. grafas Antanas Renė į dvarą priglaudžia gyventi žmonos draugę, našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos vaikus Stanislovą bei Gabrielių - būsimuosius Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarą ir pirmąjį Lenkijos Respublikos Prezidentą. Tuo metu šiame dvare namų mokytoju dirbo Laurynas Ivinskis, kuris įskiepijo auklėtiniams pagarbą lietuvių kalbai ir paskatino domėtis žemaičių tautosaka. Narutavičiai Renave gyveno iki Antano Renė mirties.Po jo mirties dvaras atiteko Eugenijui Renė.

Po jo dvarą paveldėjo brolis Feliksas, valdęs Gargždų dvarą. 1880 m. jis pertvarkė interjerą – kartu buvo įrengta biblioteka – medinės šviesiai dažytos spintos per visą nedidelės patalpos aukštį ir galerija, į kurią pakylama suktais ketaus laiptukais.

                                                          http://s017.radikal.ru/i400/1306/b7/bb593bdbf2db.jpg

Iki 1895 m. dvare gyveno šio sūnus Eugenijus. Po jo dvarą paveldėjo Felikso Rönne anūkas (dukters Anelės sūnus) Feliksas Melžinskis (1871-1910), po jo mirties paskutinėmis dvaro savininkėmis tapo jo žmona Stanislava ir duktė Marija Zdziechovska. Po žemės reformos dvaras buvo išparceliuotas. Dvarvietė tolokai nuo pagrindinių kelių, todėl per paskutiniuosius du karus rūmai beveik nenukentėjo.
    Renavo rūmų ansamblis suformuotas XIX a. antrajame ketvirtyje, priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui (1830-1833 metai). Iš pradžių čia buvo numatyta įrengti rezidencinę sodybą, jai parinkta itin vaizdinga vieta. Manoma, kad rūmus statė Antanas Renne.


http://s020.radikal.ru/i715/1311/23/85c73096221c.jpg

http://s51.radikal.ru/i131/1311/91/8304a3583372.jpg

http://s14.radikal.ru/i187/1311/c3/8e421cbf15eb.jpg

http://s50.radikal.ru/i130/1311/f1/f14f69005f0a.jpg


http://s59.radikal.ru/i163/1311/a6/046980b663ee.jpg


http://s019.radikal.ru/i641/1311/a9/c0be222d01d2.jpg


http://s019.radikal.ru/i605/1311/c7/fd61e9909f46.jpg


http://s019.radikal.ru/i636/1311/2c/44af5de5cf2e.jpg


http://s020.radikal.ru/i714/1311/61/8f02bcea6a67.jpg


http://s005.radikal.ru/i212/1311/a6/8a7851957e00.jpg


http://s019.radikal.ru/i630/1311/e2/95ad575cac97.jpg


http://i057.radikal.ru/1311/39/998749ef9c91.jpg


http://s017.radikal.ru/i444/1311/dc/b61da49fa380.jpg


http://s020.radikal.ru/i709/1311/60/ae0e43127639.jpg


http://s57.radikal.ru/i158/1311/94/3baff032b63a.jpg


http://s017.radikal.ru/i444/1311/e6/c8affa0146fe.jpg


http://s019.radikal.ru/i636/1311/79/21307605c9d9.jpg


http://s55.radikal.ru/i149/1311/e7/b0a3ee47ef50.jpg


http://s020.radikal.ru/i714/1311/b6/780f34a49123.jpg



    R. Aftanazis rašo, kad XX a. pradžioje Felikso Mielžinskio iniciatyva rūmų vidaus interjeras gerokai pakeistas. Tais laikais priekinėje portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Sienos iki suaugusio žmogaus aukščio ąžuolinės. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. židinys, padarytas iš balto marmuro. Holo dešinėje pusėje buvo įrengta puotų salė, kurioje stovėjo toks pat židinys kaip ir vestibiulyje. Rūmų daržo pusėje buvo įrengtas didelis salonas, kuriame stovėjo marmuris židinys, kabėjo krikštolinis sietynas.
Bibliotekoje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų, daugiausia – gražiai įrištos, išleistos vokiečių ir lotynų kalbomis. Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. antrosios pusės leidiniai, daugiausia lotyniški.

    Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo ir raudonmedžio bei kitų retų medžio rūšių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Lubos dekoruotos lipdiniais. Salone stovėjo Liudviko XV stiliaus baldų komplektas, rūmuose buvo daug veidrodžių. Iš vertingesnių daiktų, anot R. Aftanazio, išsiskyrė barono Renne šeimyninis portretas. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas ir kt.
Vestibiulyje stovėjo XVIII a. židinys, padarytas iš balto marmuro. Holo dešinėje pusėje buvo įrengta puotų salė, kurioje stovėjo toks pat židinys kaip ir vestibiulyje. Rūmų daržo pusėje buvo įrengtas didelis salonas, kuriame stovėjo marmurinis židinys, kabėjo krištolinis sietynas.
Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo, raudonmedžio bei kitų vertingų medžių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Iš vertingesnių daiktų R. Aftanazis mini barono Renne šeimynininį portretą. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas Mielžinskiai itin didžiavosi Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais.
Savo unikalumu garsėjo ir rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų (daugiausia – gražiai įrištos, išleistos vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje buvo XIX a. antrosios pusės leidiniai, daugiausia lotyniški.
    Šalia centrinių rūmų stovėjo du senesni pastatai: „iždas” ir svirnas. Dešinėje rūmų pusėje augo didžiulis senas piramidinis ąžuolas, kuriam jau Mielžinskių laikais buvo apie 150-200 m.

                                     http://i023.radikal.ru/1311/f1/703c9e137495.jpg

Į istorijos ir meno turtus besilygiuojantis Renavo parkas (51,4 ha) išsiskiria medžių ir krūmų rūšių bei jų formų įvairove.
    Priešais rūmus teritorija buvo lygi, ją puošė didžiulis gėlynas, o užpakalinėje rūmų dalyje, nuožulniame Varduvos upės šlaite, buvo įrengtas parkas, kurį Feliksas Mielžinskis pertvarkė. Jo nurodymu buvo įrengtos kelios apmūrytos terasos, iš kurių įspūdingiausiai atrodė 2 metrų aukščio. Iš rūmų atsiverdavo puikios apylinkių panoramos. Tuo laiku Renavas garsėjo ir sodu, šiltnamiais. Čia buvo auginami šilkverpiai.Dvaras garsėjo savo parku, čia mokytojavo ir botanikos žodynui medžiagą rinko Laurynas Ivinskis, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį Parką sudaro apie 6 ha dydžio pagrindinė šiaurinė parko dalis ir kelis kartus didesnis upelio slėnyje išsidėstęs miško parkas.  Nuo įrengtų terasų su puošniomis baliustradomis atsiveria puikūs reginiai į slėnyje esantį miško parką bei gretimas apylinkes. Rūmai ir parkas ypač puošniai atrodo nuo slėnio pusės. Nedideliame rūmų parko parteryje iki mūsų dienų išliko nemažai egzotinių medžių, pvz., kanadinė cūga, paprastojo buko raudonlapė forma, paprastojo ąžuolo kiparisinė bei glaustašakė formos, kvapusis beržas, geltonžiedis kaštonas, auga ir maumedis, veimutinė pušis. Dauguma senųjų medžių yra įspūdingų matmenų, gana geros būklės, vertingi tiek pažintiniu, tiek ir moksliniu požiūriu. Iš viso parke priskaičiuojama 19 sumedėjusių introducentų rūšių ir formų. Gražūs, išlakūs čia ir vietiniai medžiai: paprastieji klevai, ąžuolai, uosiai, mažalapės liepos, karpotieji beržai, paprastosios ievos.
Prie įvažiavimo į parko teritoriją akį džiugina puiki klevų alėja. Šalia rūmų yra puošni pergolė vijokliniams augalams. Tiesa, jų asortimentas čia gana menkas. Šiaurinėje parko dalyje vyrauja savaiminių rūšių klevai, liepos, uosiai, yra nemažai eglių ir ąžuolų. Miško parke daug eglių ir ąžuolų, liepų, klevų, uosių.


                                     http://s017.radikal.ru/i422/1311/61/99409476836d.jpg


Pietinio pakraščio pievelėje auga apie 150 metų senumo 30 m aukščio Storoji eglė, kurios kamieno skersmuo siekia 1,2 m.


http://s019.radikal.ru/i620/1311/0e/1dfd57c3d365.jpg



http://s57.radikal.ru/i158/1311/ba/5f62f5589ded.jpg


                   

http://s001.radikal.ru/i196/1311/49/bc9725e40e77.jpg


Šį parką, kaip ir daugelį kitų, pastaraisiais metais persekiojo įvairūs kenkėjai, ligos. Šios negandos ypač praretino miško parko egles ir guobas. Miške, prie Varduvos vingio, auga apie 10 savaiminių pilkųjų kėnių.
Renavo parkas garsėja pavasarį jį nuklojančia žibuoklių jūra. Įspūdingos čia žydinčių liepų kvapais prisodrintos vasaros dienos.
Čia auga ir storiausia Lietuvoje paprastoji eglė, įrašyta į storiausių Lietuvos medžių dešimtuką. Ji 1960 m. paskelbta gamtos paminklu. Eglės skersmuo krūtinės aukštyje siekia 1,2 metro.
Renavo parke galima rasti retų grybų: kūginį briedžiuką, ąžuolinę raudonpintę bei didįjį kukurdvelkį.
Nemažiau įvairus ir gyvūnijos pasaulis. Didžiausią įvairovę sudaro 71 paukščių bei 27 žinduolių rūšys. Iš viso čia užregistruota 3 augalų ir 16 gyvūnų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Malonu stebėti, kaip šimtmečiais gyvuojantis parkas, suteikdamas prieglobstį nykstantiems augalams ir gyvūnams, sugeba prisitaikyti prie žmogaus ūkinės veiklos, padidėjusios rekreacijos.
Kiekvienais metais Renavas atskleidžia naujų ne tik istorijos, bet ir gamtos pasaulio paslapčių. Viena jų – paslaptingieji nakties skrajūnai – šikšnosparniai. Nuo neatmenamų laikų mažai žinomus, nepaaiškinamus dalykus ir reiškinius gaubdavo paslapties ir net baimės skraistė. Tai neaplenkė ir visada greta žmogaus gyvenančių šikšnosparnių. Jų naktinis gyvenimas, begarsis skrydis, nepatraukli išvaizda, sugebėjimas orientuotis absoliučioje tamsoje daliai žmonių sukelia pasibjaurėjimo ar net paniškos baimės jausmą. Nors dabar, padidėjus susidomėjimui šiais gyvūnais, jų apsauga bei tyrimais, paslapties skraistė pamažu atidengiama, jie vis tiek lieka vieni mažiausiai ištirtų gyvūnų.
Per šimtmečius susikūręs Renavo parko su centriniais rūmais bei pagalbiniais pastatais kompleksas suformavo unikalų, mažai kur Lietuvoje aptinkamą savo rūšine sudėtimi ir gausa šikšnosparnių bendriją. Čia vasaros metu galima rasti net 12 iš 15 Lietuvoje aptinkamų šikšnosparnių rūšių. Kasmet čia įsikuria 1-2 kolonijos po (25-35 žvėrelius) didžiausių Lietuvoje šikšnosparnių – rudųjų nakvišų. Vasaros laikotarpiu čia jauniklius atsiveda ir apie 20 šikšniukų nykštukų patelių. Tai patys mažiausi Lietuvoje šikšnosparniai, sveriantys vos 4 – 6 gramus.
Kiek gausesnės (40-60) Natuzijaus šikšniukų ir iki 30 šiaurinių šikšnių kolonijos įsikuria parko alėjų senuose drevėtuose medžiuose. Pati gausiausia rūšis – vandeninis pelėausis. Jų priskaičiuojama net iki 80.
Renavo dvaro parke veisimosi metu nuolat stebimi Branto pelėausiai, kurie iki šiol Lietuvoje dažniausiai aptinkami tik žiemavietėse. Pačios vertingiausios ir rečiausios rūšys – mažoji nakviša ir kūdrinis pelėausis, aptinkami pavieniui ir ne kasmet. Tokią šių naktinių žvėrelių įvairovę ir gausą Renave lemia veisimuisi tinkami drevėti medžiai, seni pastatai, rami aplinka bei puikios mitybos vietos – vandens telkiniai, parko aikštelės, medžių alėjos, Varduvos upės slėnis.
Manoma, kad Renavo parko šikšnosparnių populiacijos branduolys susidarė dar prieš kelis šimtmečius, daugiausia įsikurdamas parko alėjų medžiuose, ūkinių pastatų palėpėse. Šiuo metu, parko medžiams dar labiau subrendus, pagausėjus juose drevių, genių iškaltų uoksų, susidarė dar geresnės sąlygos šikšnosparniams gyventi ir saugiai vesti vaikus. Įdomu tai, kad Renavo parke gyvenantys šikšnosparniai padėjo išgarsinti Renavą ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Per keletą metų čia surinkti mokslui unikalūs faktai apie šiuos paslaptingus, mažai Lietuvoje tyrinėtus gyvūnus buvo pristatyti IX Europos šikšnosparnių tyrėjų simpoziume Le Havre (Prancūzija), seminare Seili saloje (Suomija), Pasaulio šikšnosparnių tyrėjų kongrese Mikolaikuose (Lenkija) ir kitur. Šių tarptautinių susitikimų metu pavyko užmegzti glaudžius bendradarbiavimo ryšius su kolegomis iš kitų valstybių. Pastaraisiais metais Renavo dvarą ir parką jau aplankė per 40 mokslininkų iš Olandijos, Vokietijos, Suomijos, Švedijos, Latvijos, Estijos ir kt. šalių. Planuojama rengti projektus, kurių tikslas gauti lėšų Renavo parko šikšnosparnių populiacijai išsaugoti.
1869 m. dvare mokytojavo Laurynas Ivinskis, pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas ir liaudies švietėjas.
    Dvarvietė tolokai nuo pagrindinių kelių, todėl per paskutiniuosius du karus rūmai beveik nenukentėjo. Šiuo metu jie restauruoti Čia veikia nuolatinė Renavo rūmų reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su Lietuvos dvarų kultūra. Rengiamos dailės, keramikos, tautodailės darbų parodos. Rūmuose ir parke organizuojami įvairūs renginiai.
Iš 10 dvaro sodybai priklausančių pastatų rekonstruoti numatoma penkis. Daugiau nei pustrečio milijono būtų skirta rūmų rekonstrukcijai. Antrajame jų aukšte, kur šiuo metu eksponuojamos parodos, siūloma įkurti apartamentus užsienio turistams, jaunavedžiams ar garbiems savivaldybės svečiams.
Buvusiame svirne būtų galima įkurti kalvę ar amatų centrą, sandėlyje – suvenyrų parduotuvę, dviračių nuomos ir įvairių paslaugų centrą.
Šiuo metu itin apleistame buvusių arklidžių pastate numatoma įkurti motelį – pageidaujantiems pigesnės nakvynės. Maitinimo paslaugoms teikti būtų panaudotas rūmų rūsys, pirmasis aukštas ir terasa.
Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai. 1980 m. dvaro rūmai pradėti restauruoti. Rūmuose išsaugota autentiška dvaro laikų bibliotekos aplinka. Nuo 1996 m. rūmuose veikia Mažeikių muziejaus filialas. Salėse eksponuojami meno kūriniai, veikia kilnojamos parodos.

                                             

1999 m. Renavo dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G216K). Kompleksui priklauso rūmai, XIX a. pirmosios pusės statiniai: svirnas, arklidė, du tvartai, ūkinis pastatas, sandėlis, rūsys, oranžerijos liekanos ir 1870 m. statyta oficina.

http://s018.radikal.ru/i516/1311/52/d436b8cf5d73.jpg

Kainos:
Lankimo kaina suaugusiam- 2 EUR
Studentai, moksleiviai, vaikai-1 EUR
Ekskursija po rūmus grupei-10 EUR

http://s48.radikal.ru/i122/1711/39/e7639219b245.png