Tema: Rietavo dvaras

http://s019.radikal.ru/i633/1311/7b/4b1f93a56961.jpg

Rietavas pirmą kartą paminėtas 1253 m. pasirašytame Kuršo vyskupo ir Livonijos magistro dokumente.
Istorikai S. Zajančkovskis ir H. Lovmianskis savo darbuose nurodo, kad jau XIII a. Rietavas buvo svarbus administracinis centras šiame krašte. Tuo laiku tarp Jūros ir Jaujupio buvo puikios hidrologinės sąlygos ir tai skatino miestelio augimą. 1436 metais istoriniuose šaltiniuose ši vietovė minima „Ritau”. 1525 m. dokumentuose Rietavas jau vadinamas miestu, o 1572 m. karaliaus Žygimanto Senojo rašte – miesteliu bei karališkojo valsčiaus centru.
Spėjama, kad apie 1529 m. čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. XVI a. veikė apie pusšimtis smuklių.
1590 m. Rietavui Zigmantas Vaza suteikė privilegiją rengti turgus. Magdeburgo teises ir herbą Rietavui 1792 m. suteikė Stanislovas Augustas. Herbo melsvame fone – auksinės spalvos liūtas su sidabriniu kalaviju nasruose, žodžiai: „Už tautą, Karalių ir laisvę”.
XVI-XIX a. Rietavas buvo valstybinė valda.
1588-1613 m. Rietavo seniūnas buvo LDK kancleris, didysis etmonas, III Lietuvos Statuto rengėjas Leonas Sapiega.


                    http://s005.radikal.ru/i210/1311/c0/c57dc08a16bb.jpg

Po L. Sapiegos mirties, 1613 m. Rietavas atiteko Minsko vaivadai, Rietavo tijūnui Aleksandrui Masalskiui. 1643 m., mirus A. masalskiui, Rietavą pradėjo valdyti Jonušas Radvila. 1661 m. pagal Seimo nutarimą , Rietavas už šimtą tūkstančių auksinių buvo parduotas Vilniaus maršalkai Povilui Sapiegai. Po Povilo Sapiegos mirties Rietavą valdė jo sūnus Benediktas Sapiega, o po jo – Mykolas Sapiega. XVI a. pabaigoje, po Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Rietave jau buvo bažnyčia, kelios karčiamos, veikdavo turgus. Anksčiau miestelis buvo pavieto centras.
1721 m. Mykolas Sapiega Rietave vietoje per Šiaurės karą sudegusios senosios bažnyčios pastatė naują medinę bažnyčią.
1732 m. Rietavas buvo atiduotas Žemaičių kaštelionui Juozui Tiškevičiui. 1735 m. jam mirus, Rietavas atiteko J. Duninui. 1748 m. Rietavas buvo perduotas K. Šemetai, kuris 1750 m. už šimtą tūkstančių auksinių Rietavo dvarą pardavė Žemaičių seniūnui Kristupui Tiškevičiui. Po jo mirties, 1763 m., vedybų keliu Rietavas atiteko Trakų vaivadai Tadui Pranciškui Oginskiui, kuris susituokė su Kristupo Tiškevičiaus našle Jadvyga Zaluska. Rietavą Oginskių giminė valdė iki XX a. pradžios.
Ypač daug pasikeitimų miestelyje įvyko po 1812 m. Grafas I. Oginskis pastatė puošnius rūmus, kuriuose buvo ryški vokiečių renesanso įtaka (architektas F. A. Stūler),  įkūrė muzikos, agronomijos mokyklas, iškasė tvenkinį, įrengė parką, sutvarkė ir išpuošė parką, įkūrė simfoninį orkestrą.
1891 m. Rietavo muzikos mokykloje dirbo pedagogas ir kompozitorius Juozas Naujalis.
1873 m. Rietave pastatyta didinga Šv. Mykolo Archangelo bažnyčia, kuri čia tebestovi iki šiol.
Rietavo rūmai buvo dideli ir juose jautėsi viduramžių architektūros stilius.
Rietavo dvaro rūmai buvo statomi dviem etapais. Išlikusioje pirmoje N. Ordos graviūroje matome tiktai pagrindinį rūmų korpusą ir jo dešinėje pusėje esančias oranžerijas. Antroje, sukurtoje vėliau, jau matosi ir rūmų priestatas, skirtas fligeliui. Pagrindinis rūmų korpusas buvo dviaukštis, stačiakampis. Vidurinėje dalyje jis turėjo penkiaašį antstatą. Portiko viršuje buvo balkonas su baliustrada. Užpakalinis fasadas, žiūrint į rūmus iš daržo pusės, atrodė panašiai, tik vietoje portiko buvo žema terasa. Rūmų ansamblį paįvairino trijų aukštų bokštas, papuoštas piliastrais. Vėliau pastatytas fligelis turėjo atskirą bokštą. Šis pastatas su rūmais buvo sujungtas trumpa galerija.
Rietavo dvaro rūmuose buvo daugiau kaip 20 salių ir kambarių. Rūmai garsėjo didžiuliu vestibiuliu (holu), Riterių sale, kurioje buvo eksponuojami ginklai. Buvo čia ir reprezentacinis valgomasis, puotų salė, daug kitų specialios paskirties patalpų. Visuose reperezentaciniuose kambariuose buvo ąžuolinis parketas, šių patalpų sienos buvo išmuštas audiniais arba tapetais, lubos pagražintos lipdiniais. Rietavo rūmai garsėjo archeologinių iškasenų kolekcija, kuri buvo suformuota iš Žemaitijoje ir Lietuvoje surastų vertingų archeologinių radinių. Beveik visos Rietavo vertybės sudegė I-ojo pasaulinio karo metais – išliko tik portretai.
Rūmus iš visų pusių juosė keliolikos hektarų parkas. Parko teritorija šaltiniuota ir šaltiniai nuolat papildydavo parko tvenkinį, čia esančius kitus vandens telkinius. Medžių grupės, didelis tvenkinys rūmus skyrė nuo miestelio ir jo centre buvusios gražios neoromantinės bažnyčios, kuri buvo pastatyta 1853-1874 metais. Jos statybai pusę milijono rublių paaukojo Irenėjus Oginskis. Bažnyčios statybą užbaigė jo sūnūs Mykolas ir Bogdanas. Bažnyčia suprojektuota Romoje (architektas Gonsovskis). Bažnyčios statybos darbams Rietave vadovavo prūsų karaliaus architektas Frederikas Augustas Stjuleris. Bažnyčia panaši į italų ir vokiečių romėniškas bazilikas.
Svarbus ir tas faktas, kad Rietave buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė.
Rietavo miestas įsikūręs prie Jūros upės aukštupio, į pietus nuo Plungės. Šiuo metu jo teritorija užima buvusio Rietavo dvaro gyvenvietę ir kitoje Jūros upės slėnio dalyje esantį Vatušių kaimą. Mieste dabar gyvena apie 4,5 tūkst. žmonių. Čia veikia dvi vidurinės mokyklos: Lauryno Ivinskio ir Katalikiška, Aukštesnioji žemės ūkio mokykla bei Menų mokykla. Artimiausiu laiku (apie 2000-uosius metus) Rietavui planuojama suteikti savivaldą. Šiuo metu Rietavas – seniūnijos centras.
Iki XIX a. pabaigos, kol nebuvo sukurti Palangos ir Žagarės parkai, Rietavo parkas buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Jis suformuotas 1848–1855 m. natūraliame išretintame miške. Parkas rekonstruotas 1904–1905 m. Oginskių laikais 2 metrų aukščio tvora juosė visą 60 ha dydžio parko teritoriją. Jo kompoziciją, augalus rinkosi pats Irenėjus Oginskis, kuris jaunystėje, gyvendamas tėvo Mykolo Oginskio pamėgtame Zaliesės dvare su puikiu parku, apkeliavęs daug Europos parkų, neblogai buvo susipažinęs su dvarų parkų kūrimo principais, turėjo gerą skonį. Formuojant parką Rietave dirbo architektai Kristupas Ferdinandas Gypeldas, saksonietis Fridrichas Brounas, vengras Augustas Ulrichas.

Rietavas suklestėjo XVIII a. pabaigoje, po Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Istoriniuose šaltiniuose šis amžius dar vadinamas Oginskių laikais arba Rietavo aukso amžiumi. Valdant kunigaikščiams Oginskiams, Rietavas ir jo dvaras pasiekė savo klestėimo laikotarpį, 1812-1909 m. tapo vienu iš įdomiausių Lietuvos miestų

Mykolas Kleopas Oginskis

Mykolas Kleopas Oginskis buvo žymiausias šios giminės atstovas - valstybės veikėjas, paskutinis LDK iždininkas, kompozitorius, literatas. Būdamas devyniolikos metų amžiaus jis išrinktas į seimą ir jame išbuvo dvi kadencijas. Vyriausybės pavedimu jis sudarė topografinį žemėlapį, kuriuo Žemaitija galutinai atribota nuo Prūsijos. 1790 m. jis buvo diplomatinis atstovas Hagoje.
Svarbūs jo gyvenime 1794 metai, kai brendo T. Kosciuškos sukilimas. M. K. Oginskis aktyviai prisidėjo prie sukilimo organizavimo ir buvo paskirtas Lietuvos vyriausios Tautinės tarybos nariu, tuo pačiu Breslaujos, Švenčionėlių ir Ukmergės apskričių sukilėlių vadu.

          http://i017.radikal.ru/1510/53/821320d4b002.png

Tarybos posėdyje Vilniuje jis pasakė audringą kalbą, kurioje pabrėžė: „Tėvynės labui atiduodu savąją dalį - turtą, darbą ir gyvenimą.“ Sukilimui pralaimėjus, caras M. K. Oginskį nuteisė mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti - jis išvyko į užsienį. Klajodamas užsienyje labai ilgėjosi Lietuvos. Tokio ilgesio įtakoje parašė savo garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“.
Laikas bėgo, pasikeitė Rusijoje carai. Atšilus politiniam klimatui, kompozitorius grįžo į Tėvynę. Jam buvo grąžinti sekvestruoti dvarai. Rietavo dvarą M. K. Oginskis nusipirko už 277600 sidabro rublių. Tuo būdu Rietavas tapo Oginskių nuosava valda. Rietave kunigaikštis lankydavosi retai - jo pagrindinė rezidencija buvo Zaliesėje, dar vadinamoje Šiaurės Atėnais.
1822 m., nusivylęs caro Aleksandro I grobikiška politika, M. K. Oginskis Rietavo valdas užrašė žmonai Marijai de Neri ir vaikams, o pats visam laikui išvyko į Italiją. Mirė jis 1833 m. Florencijoje.
Marijai de Neri nesisekė ūkininkauti, tad skolos valstybei palaipsniui augo. 1843 m. Rietavo dvarą ir Juodainius Marija de Neri užrašė sūnui Irenėjui, o pati išvyko gyventi į Italiją.

Irenėjus Oginskis

Mykolo Kleopo sūnus Irenėjus gimė 1808 m. Florencijoje. Mokslus jis baigė Italijoje, o 1830 m. išvyko su misija į Vieną.
1834 m. Irenėjus apsigyveno Lietuvoje ir ilgam įsikūrė Rietave. Iš karto ant jo jaunų pečių užgriuvo dvaro reikalai, o taip pat motinos paliktos skolos. Pobaudžiavinis žemės ūkis buvo labai skurdus. Įvertinęs tai, jis 1835 m. savo dvaruose panaikino lažą ir įvedė valstiečiams piniginę duoklę.

                  http://s011.radikal.ru/i315/1510/93/86bb668f3c08.png

Pats kunigaikštis važinėjo po kaimus ir mokė valstiečius ūkininkauti. Jis platino geros veislės gyvulius, liepdavo vietiniams žmonėms veisti sodus, auginti linus, kasti tvenkinius ir juose auginti žuvis. Pažangiau besitvarkantys valstiečiai buvo skatinami piniginėmis premijomis, jiems buvo įsteigtos pirmosios Lietuvoje taupomosios-skolinamosios kasos. Pagal senų rietaviškių prisiminimus po Pirmojo pasaulinio karo iš jų santaupų buvo mokamos pensijos. Indėlininkai gaudavo gerus procentus. Dvare ir mieste Irenėjus įvedė daug naujovių, buvo numatęs didelius pertvarkymus. Dvare jis įsteigė plytinę, kalkių ir parako gamyklas, nutiesė plentą į Endriejavą. Rietave I. Oginskio rūpesčiu buvo įkurta ligoninė, kurioje veikė gimdymo skyrius, vaistinė. 1836 m. atidaryta parapinė mokykla, našlaičių prieglauda. 1837 m. už 8369 rublių nupirkus Endriejavą, dvaro valdos padidėjo iki 52000 dešimtinių.
1842 m. I. Oginskis vedė grafaitę Juzefiną Kalinovską. Ji, pagimdžiusi dvynukus - sūnų ir dukrą, po kelių dienų kartu su vaikais numirė.
1840-1863 m. I. Oginskis daug dėmesio skyrė rezidencijos įkūrimui ir viso Rietavo miesto pertvarkymui.
Dideli I. Oginskio nuopelnai ir 1859 m. įsteigiant pirmąją Lietuvoje agronomijos mokyklą, kurioje mokyta lietuvių kalba. Jo rūpesčiu 1860 metais įkurtas nykstančios Žemaitukų veislės arklių veislynas.

                     http://s019.radikal.ru/i615/1510/19/2377960d8289.png
      Carinė valdžia pripažino  arklininkystės darbą išlaikant išgryninant žemaitukų veislę, byloja gautas medalis



Rietave kurį laiką namų mokytoju dirbo Laurynas Ivinskis. Kunigaikštis pritarė L. Ivinskio idėjai leisti lietuviškus kalendorius. Gavęs paskolą iš kunigaikščio, L. Ivinskis 1846 m. išleido kalendorių, kurio pilnas pavadinimas „Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Vieszpaties 1846“. 1843-1846 m. I. Oginskis buvo Raseinių apskrities bajorų vadas. Jam teko ir Kauno gubernijos mokyklų globėjo pareigos. Jis rėmė S. Daukanto knygelių leidybą, palaikė glaudžius ryšius su vyskupu M. Valančiumi. Nors ir buvo nuostolinga, tačiau Rietave buvo uždarytos visos karčemos. Kaimynai dvarininkai nemėgo I. Oginskio už jo reformas, tačiau jis šito nepaisė.
I. Oginskis buvo šviesi asmenybė. Jis itin mėgo muziką. Pirmoji I. Oginskio žmona Juzefina buvo profesionali muzikė, Olga, išaugusi Peterburgo aukštosios visuomenės aplinkoje, taip pat buvo muzikos gerbėja.


             http://s017.radikal.ru/i438/1510/80/9b10526455eb.png

Rietavo rūmuose nuolat skambėdavo muzika, lankėsi žymūs atlikėjai bei kompozitoriai. I. Oginskio laikais Rietave susiformavo ir Rietavo muzikinės tradicijos.
Už aktyvią paramą 1863 m. sukilimui I. Oginskiui grėsė mirties bausmė. Pasak legenda tampančių senųjų rietaviškių pasakojimų, kunigaikščiui I. Oginskiui tais metais pavyko pasitraukti į Vakarus. Tuo pat metu Lietuvoje, taip pat ir Rietave, buvo paskelbta žinia apie netikėtą šviesiojo kunigaikščio mirtį, kad suklaidinti seklius…

Bogdanas Oginskis

Po I. Oginskio mirties paveldėjimo tvarka Rietavo dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui Oginskiui (1848-1909). Bogdanas buvo tvirtas, originalaus būdo vyras. Jis mėgo viską daryti greitai ir tuo sukeldavo aplinkinių nuostabą.

                          http://s019.radikal.ru/i602/1510/5a/3a93170b8481.png

Nemėgo rusų valdininkų, nepraleisdavo progos iš jų pasišaipyti. Palaikė glaudžius ryšius su vyskupu M. Valančiumi. Aukodavo pinigų knygų leidybai, rėmė knygnešius. Gerbė lietuvių kalbą, su dvariškiais kalbėdavo lietuviškai.
B. Oginskio laikais dvare toliau buvo plėtojama pramonė: įsteigta geležies liejykla, ž. ū. mašinų ir padargų gamykla, muilo fabrikas, sviesto ir sūrių gamykla, 6 lentpjūvės, 7 malūnai. Europos dvarų pavyzdžiu B. Oginskis dvare norėjo turėti orkestrą, tačiau įgyvendinti jo sumanymą trukdė tai, kad Rietave nebuvo mokančių groti žmonių. Tada jis nutarė muzikantus ruošti savo paties dvare. 1872 m. jis atidarė pirmąją Lietuvoje šešiametę profesionalią muzikos mokyklą. Jos vadovu dirbti buvo pakviestas pirmasis profesionalas muzikas lietuvis, baigęs Varšuvos muzikos institutą. Tai Juozas Kalvaitis.
Moksleiviai gaudavo pilną išlaikymą, todėl tris metus turėdavo groti orkestre.
1885 m. Rietavas jau turėjo 60 žmonių simfoninį ir pučiamųjų orkestrą. Išvykus J. Kalvaičiui iš Rietavo, orkestrui vadovavo čekas Jozefas Mašekas, vėliau - Mykolas Butkevičius.
Rietavo orkestras grodavo J. Haidno, V. A. Mocarto, J. S. Bacho ir kitų įžymių kompozitorių kūrinius. P. Čaikovskio uvertiūra „1812 metai“ Lietuvoje pirmą kartą sugrota Rietave. Orkestras buvo gerai žinomas toli už mūsų šalies ribų.
1873 m. Rietave atidaryta veterinarijos klinika, 1874 m. - gyvulių draugijos Rietavo skyrius. 1875 m. Laurynas Ivinskis, kunigaikščio B. Oginskio remiamas, Rietave suorganizavo žemės ūkio parodą.
Bogdanas Oginskis mėgo ir technikos naujoves. 1882 m. Rietave jo pastangų dėka pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi Rietavą su Plunge, Kretinga ir Palanga (linijos ilgis 54. 8 km).
1892 m. balandžio mėn. 17 d., per Šv. Velykas, dvaro rūmuose ir bažnyčioje įsižiebė pirmoji Lietuvoje elektros lemputė. Vėliau elektra buvo įvesta ir į miestiečių sodybas.
1895 m. Rietave įrengtas unikalus vandens bokštas su vėjo jėgaine.

http://s017.radikal.ru/i402/1510/b5/93fe1a1dabfa.png


http://s019.radikal.ru/i637/1510/49/1c870dd5c693.png


Kunigaikštienė Marija Oginskienė savo gyvenimą pašventė našlaičių globai. Našlaičiai kunigaikštienės lėšomis gaudavo pagrindinį išsimokslinimą ir įsigydavo amatą. Iš viso į gyvenimą ji išleido daugiau negu 500 žmonių. Kunigaikščiui susirgus, našlaičiai ir 30 muzikantų buvo išvežti į kunigaikštienės Marijos Oginskienės tėvo dvarą, buvusį Austrijos Bobreko apylinkėse. Taip Rietavo muzikinės tradicijos buvo pratęstos Bobreko vaikų namuose.
1909 m., mirus kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui, dvaro reikalai pašlijo, pablogėjo ekonominė padėtis, nutrūko muzikos mokyklos veikla. Kunigaikščių Oginskių įpėdiniai Rietavo dvaro reikalais nesirūpino. Netrukus dvaro rūmuose kilo gaisras. Sudegė biblioteka ir didelė dalis rūmuose buvusių meno vertybių. Rietavo dvaras smarkiai nukentėjo ir per I-ąjį pasaulinį karą - vokiečiai rūmus apiplėšė, išsivežė didelę dalį čia dar buvusių meno vertybių.
Nepriklausomos Lietuvos valdžia nesuprato nei Rietavo kultūrinės, nei istorinės reikšmės. Tuo metu nors ir gaisro apniokoti, bet vis dar gražūs rūmai buvo parduoti iš varžytinių už 10 tūkst. litų, o 1927 m. nugriauti - rūmų pagrindinis pastatas virto pigia statybine medžiaga.
Taip sunyko ilgą laiką didelę įtaką Žemaitijos kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui turėjęs Rietavo kultūros ir technikos židinys. Vis dėlto jis neužgeso. To židinio ugnis liko gyva žmonių širdyse ir atmintyje. Rietavo kiekvienas žemės lopinėlis iki pat šiol mena kunigaikščius Oginskius, jų prasmingus darbus, kurie paliko ryškius pėdsakus visos Lietuvos istorijoje.

Parkas mišraus suplanavimo. Centrinėje dalyje ryškūs geometrinio parko bruožai, pakraščiai, kur išplėtota vandenų sistema, daugiau primena peizažinius parkus. Dvaro rūmus ir miesto centre esančią bažnyčią jungė iki šiol išlikusi liepomis apsodinta alėja. Kitos parko alėjos buvo suformuotos iš eglių, liepų, uosių. Didžiąją parko augalų dalį sudarė vietiniai medžiai ir krūmai, tačiau čia augo ir nemažai svetimžemių. Iš jų mūsų dienų sulaukė daug europinių maumedžių, didžialapių liepų, paprastųjų kaštanų, svyruoklinių uosių, šermukšnialapių lanksvūnių, gluosnialapių lanksvų. Parko teritorijoje gerai prigijo ir vėliau čia Rietavo miškininkų pasodintos balkaninės ir sibirinės pušys, pilkieji riešutmedžiai, raudonieji ąžuolai, nemažai įvairių krūmų rūšių.

Iš anų laikų išliko keletas medžių alėjų, tvoros fragmentai,

http://s017.radikal.ru/i403/1510/b3/7b43e2a15ab3.png
Tvora juosė visą 60 ha parką,čia išlikusi pagal kelią į Plungę

Baltieji ir Raudonieji vartai, sargo namelis prie jų. Prie Baltųjų vartų – kunigaikščių Oginskių kapinaitės ir pagal architektės Živilės Mačionienės projektą restauruota koplyčia-mauzoliejus.

http://i057.radikal.ru/1510/11/952fa8bc99ad.png

http://s017.radikal.ru/i430/1510/29/48ad29da7662.png
Koplyčia

http://s019.radikal.ru/i619/1510/29/61bfcdb497b3.png

Herbas išlikęs ant koplytėlės sienos

http://s019.radikal.ru/i605/1510/83/35bb0d216554.png

http://s019.radikal.ru/i609/1510/f2/65b84d1bfc6b.png


http://i016.radikal.ru/1510/0c/b2a6f4f9dea8.png


http://s019.radikal.ru/i611/1510/11/d690a2a54857.png
Iš šono, šalia matyti kolonada ir pridedu keletą priartintų nuotraukų su antkapinėmis plokštėmis ant koplytėlės sienos
http://s020.radikal.ru/i716/1510/c4/5eb7e0367454.png

http://s018.radikal.ru/i514/1510/a9/a0d2915098a2.png

http://s017.radikal.ru/i442/1510/74/2df2a5d32ae2.png

Greta jos esantis akmeninis paminklas žymi Bogdano Oginskio tėvo kunigaikščio Irenėjaus (Irenijaus) Oginskio kapo vietą.
http://s020.radikal.ru/i707/1510/c8/4de8aa7c68c5.png

Iš arčiau užrašas
http://s019.radikal.ru/i604/1510/8f/463c23cf149d.png









Rietavo dvaro rūmų vieta paženklinta balta kolonada. Netoli nuo jos – keletas Oginskių laikus menančių pastatų, kuriuose dabar veikia švietimo, medicinos, kultūros įstaigos.

http://s008.radikal.ru/i305/1510/e5/3351740580b2.png

http://s020.radikal.ru/i713/1510/41/f49996634e8e.png
                        http://s017.radikal.ru/i423/1510/9d/25b965612dcd.png

http://s010.radikal.ru/i313/1510/a1/8b59b339e1d8.png

http://s020.radikal.ru/i701/1510/af/7198017cad63.png

Ant sienos išliko dvaro elektrifikavimui skirti laikikliai, ant kurių tvirtinosi porcelialiniai izoliatoriai, o ant jų-laidai

http://s019.radikal.ru/i619/1510/40/9830c215aaeb.png

Tikėtina,kad  jis laikė elektrinį šviestuvą

http://s012.radikal.ru/i319/1510/55/d96f5c7f96a2.png

Kunigaikščio Bogdano  dvaro ir ūkio elektrifikavimo ir mechanikos darbus darė ir prižiūrėjo Ignas Dailydis (jo šeimos nuotrauka daryta  apie 1907m) Daugiau informacijos apie šį žmogų neradau

                   http://s017.radikal.ru/i421/1510/b5/6f2856e1ecde.png

Atstatytoje buvusioje dvaro muzikos mokykloje prieš keletą metų įsikūrė Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejus, kuriam pavesta rūpintis ir tolesniu parko tvarkymu bei priežiūra.

Parke sudėtinga vandens telkinių sistema. Yra keletas tvenkinių, Jūros upės kilpa, senvagių apjuosta sala. Nuo seno Rietavo tvenkiniuose veisdavosi gulbės. Dvare augindavo fazanus. Oginskių laikais rūmuose, salose, kitose vaizdingose parko vietose koncertuodavo dvaro orkestro muzikantai.

Lygus parko reljefas keliose vietose, kaip ir minėtoje saloje, paįvairintas dirbtinai supiltais kalneliais. Parko tvenkinius nuo seno mėgdavo gulbės, o parko želdynuose slapstydavosi fazanai.
Egzotiniai medžiai ir krūmai kuriant parką buvo atgabenti iš Tilžės, Karaliaučiaus, Berlyno, Hamburgo.
Anksčiau ypač plačiai garsėjo Rietavo žiemos sodas. Kauno botanikos sodo įkūrėjo prof. K. Regelio duomenimis, vien įvairių palmių čia augo apie 300, o kur dar kamelijos, fikusai, araukarijos, orchidėjos, paparčiai ir daugybė kitų atogrąžų ir subtropinių augalų. Prof. K. Regelio rūpesčiu dalis augalų iš nykstančios Rietavo oranžerijos apie 1923-1935 m. buvo pervežta į Kauno botanikos sodą ir Kauno „Metropolio“ restoraną. Likusieji išgrobstyti arba žuvo.
XIX a. Rietavo dvaro parkas buvo pats didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Jis įkurtas natūraliame specialiai išretintame miške. Nuo rūmų link bažnyčios vedė liepomis apsodintas kelias. Pačiame parke vyravo vietinės medžių rūšys, o alėjose ir eilėse augo eglės, liepos, uosiai. Sunku dabar pasakyti, kiek kuriant parką buvo pasodinta egzotinių medžių ir krūmų. Mūsų dienų sulaukė europiniai maumedžiai, didžialapės liepos, paprastieji kaštanai, svyruokliniai uosiai, visame parke gausu šermukšnialapės lanksvūnės bei gluosnialapės lanksvos sąžalynų. Kartu su vėliau pasodintais augalais (tai balkaninė ir sibirinė pušys, pilkieji riešutmedžiai, raudonieji ąžuolai, įvairūs krūmai) parke auga 27 introducentų rūšys ir formos.
Pagrindinis rūmų pastatas šių dienų nesulaukė. Iki šiol parką puošia tik šalia rūmų buvusi kolonada. Išlikusiuose dvaro pastatuose šiandien įsikūrusi Rietavo ligoninė, katalikiška mokykla, o buvusioje muzikos mokykloje - Oginskių kultūros istorijos muziejus.
Dvaro laikus mena ir šalia kelio stovinti restauruota Oginskių koplytėlė. Parkas neišsaugojo buvusio vientisumo ir grožio. Ilgus metus didesnioji jo dalis, kurią drąsiai galima pavadinti miško parku, buvo apleista ir netvarkoma. Todėl šiandien sunku pasakyti, kokie čia anksčiau buvo architektūriniai sprendimai, kokios erdvės. Nepaisant to, parką galima ir reikia rekonstruoti. Tas palaipsniui čia ir daroma. Per paskutinį šimtmetį parke buvo pastatyta daug žemos architektūrinės vertės pastatų. Dėl to centrinės parko dalies rekonstrukcija šiandien jau nebeįmanoma.
Parko teritorijoje, už koplytėlės, yra įsikūrusi Žemaitijos kolegija su mokomaisiais ir gyvenamaisiais korpusais. Ši parko dalis gana gražiai apželdinta ir rūpestingai tvarkoma. Joje yra apie 40 introdukuotų medžių ir krūmų rūšių ir formų. Greta Žemaitijos kolegijos korpusų sukurtas nedidelis parkelis pavyzdingai tvarkomas ir prižiūrimas. Gražus akcentas šioje dalyje yra išlikę iki šių dienų seni europiniai maumedžiai.
Rietavo parkas tvarkomas pagal 1981 m. Paminklų konservavimo instituto parengtą projektą. 1985 m. parkas priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų.
Lietuvių muzikos kultūra pagrįstai didžiuojasi Rietavo muzikine praeitimi. Dabar, prabėgus daugiau kaip šimtmečiui nuo kunigaikščių Oginskių epochos, susidomėjimas išskirtiniu Rietavo muzikos kultūros reiškiniu didžiulis.
Rietavo muzikos centras buvo vienas ryš-kiausių Lietuvos dvarų muzikos kultūros pavyzdžių. Jis tęsė ilgaamžes Lietuvos didikų muzikos puoselėjimo tradicijas, ypatingu profesionalumu puošė XIX a. pab. -XX a. pr. dvarų muzikos panoramą, darė didelę įtaką vėlesnei profesionaliosios muzikos raidai Lietuvoje.
Garsių Europos dvarų pavyzdžiu Bogdanas Oginskis 1872 m. įsteigė orkestrą. Pasamdė vadovą, nupirko instrumentus. Orkestrantams mokėjo algą, davė išlaikymą, drabužius, paradinę uniformą. Pastatė namą, skirtą muzikantams gyventi ir dirbti. Iš pradžių orkestrui vadovavo Varšuvos konservatorijos (instituto) absolventas kompozitorius ir vargonininkas (1873-1880 m.) Juozas Kalvaitis (1842-1900).
Po jo 1883-1903 m. orkestrui vadovavo čekas kapelmeisteris Josefas Mašekas (1864-1927). Jį kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui rekomendavo Tilžės muzikos kapelmeisteris A. Bergeris. Paskutiniais veiklos metais J. Mašekui talkininkavo buvęs jo mokinys, Varšuvos konservatorijos absolventas, violončelistas ir kornetistas Mykolas Butkevičius (1869-1952).
Orkestras buvo didžiūniškos reprezentacijos dalis. Orkestro muzikantai privalėdavo siekti aukšto profesinio meistriškumo. Kiekvieną sekmadienį po pietų iškilmių salėje arba parke orkestras grodavo kunigaikščiui, jo svečiams. Kunigaikštis užsienyje pirkdavo brangius, kokybiškus instrumentus, rūpinosi tolesniu muzikiniu savo auklėtinių lavinimu aukštosiose muzikos mokyklose, džiaugėsi jų profesiniais laimėjimais - kunigaikštis remdavo visus muzikos mokslo siekusius gabius jaunuolius.
B. Oginskis turėjo gerą muzikinį išsilavinimą. Jis dažnai keliaudavo po Vakarų Europą ir iš kiekvienos kelionės parveždavo savo orkestrui įvairiausio repertuaro (partitūrų).
Žinoma, kad Rietavo orkestras 1878 m. jau pasirodydavo visuomenei. Jo koncertines programas pasirinkdavo pats kunigaikštis Bogdanas Oginskis.

Rietavo kultūros istorijos muziejus
Informacija lankytojui

Darbo laikas:
antradieniais – penktadieniais 9–17 val.;
šeštadieniais, sekmadieniais – iš anksto susitarus tel. (8 ~ 448) 68 992, mob. tel. 8 698 21 426.

Bilieto kaina:
suaugusiesiems – 2 Lt;
moksleiviams, studentams – 0,5 Lt.

Ekskursijos kaina:
ekskursija muziejuje – 30 Lt;
ekskursija po Oginskių dvaro sodybą, parką, bažnyčią – 60 Lt.

Rinkinys
Muziejaus rinkiniuose saugomi archeologijos radiniai, istoriniai daiktai, istoriniai raštai, spaudiniai, etnografiniai buities daiktai, nuotraukos, numizmatikos, filatelijos eksponatai ir kt.

Ekspozicija
Freska „Rietavo istorija XVIII a. II p. – XX a. pr.“ (autorius Juozas Vosylius)Rietavo istorijos ekspozicija (vertingiausios jos dalys: dailininko J. Vosyliaus sukurtos freskos „Kunigaikščiai Oginskiai Rietave“, „Kunigaikščių Oginskių geneologijos studija“, „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“);
Žymiausių Rietavo švietėjų portretai;
Rietaviškiai – nacionalinio išsivadavimo ir rezistencinių kovų dalyviai;
Sovietinė okupacija, tremtys;
Rietavo dvaro archeologiniai tyrimai;
Rietavo švietimo ir kultūros raida;
Rietavo apylinkių etnografija;
Lietuvos dvarų kultūrinės raidos ekspozicija.