1

Tema: Maršrutas po Latvija Kursžemės pajūrį

http://s16.radikal.ru/i191/1606/c9/909db1843210.png

Pajūrio maršrutas nuo RIGOS   iki LIEPOJOS 

http://s019.radikal.ru/i620/1606/99/70bd042c5e86.jpg

Bet kuriuo priimtinu kelionei oru ir metų laiku lekiame prie jūros. Nėra labai svarbu kur ta jūra-Graikijoje, Turkijoje, Ispanijoje ir t.t. svarbu ,kad tai būtų jūra ir įvairios įdomybės ant kranto. Šį kartą siūloma kelionė Latvijos pajūriu, gal vietomis ir šiek tiek  atitolstant  nuo jos, kad pamatyti įdomesnes vietas.
Galima pradėti nuo Rigos ar  kito kokio miestelio

1. Ryga.
Čia viskas aišku. Kuo mažiau laiko praleisite Rygoje, tuo daugiau liks Kuršių žemei (juk tikrai ne kartą jau buvę joje ar taip? ). Pirmai romantiškai nakvynei Ryga pats tas, o iki vakaro dar teks pasidairyti po senamiesti.
Jei nenorite siekti Rygos, apsvarstykit alternatyvą - Jelgavą ir jos labai didelius puošnius Jelgavos rūmus.

http://s020.radikal.ru/i723/1606/f4/22d0a18ed8df.jpg

2. Kino miestelis "Cinevilla".
(www.cinevillastudio.com)
Apie 70 km į rytus nuo Rygos yra toks įdomus butaforijos pilnas kaimelis, latviškas Holivudas, gal ir skambėtų-Lalivudas, pastatytas prieš 10 metų brangiausiam latviškam filmui sukurti - "Rygos kariams". Pastatai, tiltai, upė, geležinkelio stotis - viskas čia dirbtina.
"Cinevilloje" pilna visokios karinės technikos, galima išsinuomoti karinius kostiumus ir fotografuotis visame kaimelyje vaikščiojant apsirengus vokiečių ar rusų kariu. Buvau jau  jame - tikrai visai smagi vieta.
Kino miestelis Cinevilla yra 15 kilometrų nutolęs nuo Tukumo, Slampės kaime. Lankymasis šiame miestelyje primena kelionę laiko mašina - čia pamatysite, kaip Ryga atrodė maždaug prieš 100 metų. Jei norite pamatyti kaip kuriamas kinas gamtoje, o taip pat norite pasijusti pastarųjų šimtmečių herojumi, tinkamiausia vieta tam - Kino miestelis Cinevilla, esantis vaizdingame Kuržemės krašte. Kino miestelis yra vienintelė, tokio didelio masto kino dekoracija po atviru dangumi visose Baltijos šalyse. Šalia yra bažnyčia, istoriniai tiltai, turgaus aikštė, akmenų grindinys, Daugavos krantinė su valtimis, tramvajus, karinė technika ir kitos vietos, leidžiančios žvilgterėti į kino kūrimo užkulisius. 
Kino mietelio teritorijoje yra Lači duonos kepykla, kurioje galima pažiūrėti, kaip yra kepama duona ir čia galima nusipirkti tik iškeptą duonos kepaliuką. Čia pat yra ir kavinukė, su tradiciniais latvių patiekalais ir tradiciniu dizainu, o taip pat, netoliese yra istorinis muziejus „Arsenalas“. Vasaros metu, lankytojų patogumui siūlome nakvynę. Šiame miestelyje yra 12 puikiai įrengtų gyvenamų namelių su dušu ir tualetu (4 dviviečiai ir 8 keturviečiai nameliai, iš viso yra 46 miegamos vietos). Taip pat yra galimybė pasistatyti palapines. Grupėms nuo 10 žmonių siūlomos ekskursijos lydint gidui.
Tinklalapis: www.cinevilla.lv

Bilietų kainos:
Suaugusiems 3 EUR 
Vaikams iki 12 metų 0.30 EUR
Ikimokyklinio amžiaus vaikams - nemokamai.
Gidas - 4.5 EUR/žmogui

Darbo laikas:
Pirmadienis - Sekmadienis 10:00 - 19:00

http://s018.radikal.ru/i526/1606/42/6f0d6893996b.jpg

3. Šlokenbeko pilis.
Nepadarė didelio įspūdžio pilis - verta prasukti nebent jei ji pakeliui. Tiesa, pilies kieme veikia Latvijos kelių muziejus, nieko,o į pilies vidų nepatekome.
Šlokenbeko sutvirtintas dvaras turi senovinių statinių ansamblį, jo statyba buvo pradėta XV amžiuje. Dvaras nuo Tukumso nutolęs vos 5 km. Čia yra įrengtas Latvijos kelių muziejus, pasakojantis apie Latvijos kelių statybos ir technikos istoriją. Pirmą kartą dvaras minimas 1484 metais, kronikose. Jį pastatė Vokietijos ordino vasalas Verneris fon Butleris paprasto kelio, vedančio iš Rygos į Prūsiją, pakraštyje. Šlokenbeko dvaras buvo statomas kaip uždaras kompleksas. Pastatai sujungti tvirta siena, į dvarą įeiti galima pro vartus. Užpuolimo atveju dvaras buvo prieglobsčiu Tukumsko dvarininkams. Dvaras buvo daug kartų perstatytas ir jį vis papildydavo nauji pastatai, todėl nuo XVII amžiaus pabaigos ir XVIII amžiaus pradžios, kai jis prarado karinės paramos punkto statusą, dvaras palaipsniui vis labiau buvo pritaikomas ūkiniams poreikiams.
Tinklalapis: www.slokenbekasmuiza.viss.lv
Bilietų kainos:
Suaugusiems 1.5 EUR
Studentams 0.80EUR
Darbo laikas:
Nuo gegužės iki spalio:
Antradienis - Penktadienis 09:00 - 16:00
Šeštadienis - Sekmadienis 10:00 - 15:00
Nuo lapkričio iki balandžio:
Pirmadienis - penktadienis 09:00 - 16:00

http://s019.radikal.ru/i602/1606/72/8f39489b851d.jpg

4. Tukumas.
Mažas, gražiai sutvarkytas miestelis, tinkantis pietų sustojimui ir pusvalandžio pasivaikščiojimui.

http://s019.radikal.ru/i644/1606/ab/4d949af36bdf.jpg

5. Jaunmoko pilis.
(www.jaunmokupils.lv)
Viena gražesnių pilių-dvarų, matytų Latvijoje. Vos šimto metų senumo, puošni neo-gotikinė pilaitė atrodo labai gražiai. Jei būsite šeštadienį, čia garantuotai bus kokios nors vestuvės. Šalia jos gerai sutvarkytas parkas su skraidančiais vaikais
Jaunmuokų pilis, kurios neogotiško stiliaus formos derinamos su jugendstiliaus elementais, užima ypatingą vietą tarp Latvijos architektūros šedevrų. Pilis yra Tukumse, ji pastatyta 1901 metais pagal architekto Vilhelmo Bokslafo projektą, kaip Rygos miesto mero Džordžo Armitstedo medžioklės pilis. Per Antrąjį pasaulinį karą pilimi naudojosi ir rusų, ir vokiečių armija. Karo pradžioje pilyje buvo įkurta rusų seržantų mokykla, tada vokiečių radijo stotis, o karui baigiantis – vokiečių karo ligoninė. Pokario metais pilyje prasidėjo kontorų, kino, parduotuvių ir butų laikotarpis.

Nei vienas iš šeimininkavusiųjų neatliko remonto darbų ir 1974 metais, iš dalies jau sugriuvusi, pilis tapo Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos nuosavybe. Prasidėjo pilies restauravimo darbai, kurie truko ilgiau nei 20 metų. Pilies tvarkymo darbai tęsiami iki šiol.
Tinklalapis: www.jaunmokupils.lv

Bilietų kainos:
Suaugusiems 2EUR
Studentams 1.5 EUR
Vaikams 0.80 EUR

Darbo laikas:
Pirmadienis - Sekmadienis 09:00 - 17:00

http://s019.radikal.ru/i620/1606/aa/56ce8d54e2da.jpg

6. Talsi miestas.
Savivaldybės centras.Į Talsi užsukame ir randame labai jaukų miestelį, kuris dar ir atrodo lyg būtų veidrodinis Telšių atspindys - ne tik pavadinimai panašūs, bet ir patys miestai: mažas senamiestis, ežeras greta miesto, ir net vaizdas nuo ežero pakrantės atrodo labai panašiai kaip Telšiuose.Talsai – miestas žinomas, kaip „Devynių kalvų miestas “ – einantis virš dviejų ežerų.

Pirmą kartą Talsai buvo paminėti 1231 metais. Istorinis Talsų centras randasi tarp Talsų ir Vilkmuižos ežerų.
Šiomis dienomis, viena iš devynių kalvų - Karaliaus kalnas (Ķēniņkalns) įgavo savo naują reikšmę Talsų gyventojams ir yra viena iš vietų, kuriose svajonės virsta realybė. Kiekvienas miestas turi savito žavesio, dvasios ir jam vienam būdingos praeities. Talsuose viskas persipynę spalvingais vaizdais. Devynios kalvos ir abu ežerai mena daugelio amžių istoriją. Tai – Pilskalns, Ķēniņkalns, Leču kalns, Tiguļu kalns, Sauleskalns, Baznīckalns, Krievragkalns, Vilkmuizas kalns, Dzirnavkalns. Visos šios kalvos sukuria išskirtinį gamtos grožį, kurį galima rasti tik Talsuose. Gražiausia mieste būna tada, kai pradeda žydėti vyšnių ir obuolių medžiai. Taip pat, Talsuose vyksta įvairios šventės:
Miesto šventė pirmają Liepos savaitę, Dizmaras mugė –  rugpjūčio pabaigoje, ralio varžybos gegužės mėnesį, meno dienos balandį – gegužę, poezijos dienos rugsėjį ir t.t.

http://s017.radikal.ru/i432/1606/6a/6149356cf394.jpg

7. Roja
Preilos ar Pervalkos dydžio kaimelis prie jūros, tik mažiau prisitaikęs turistams. Užtat savo paplūdimyje turi nerealiai didelę žydrą kiaulę:
Ta visa pakrantė tarp Rojos ir Kolkos iškyšulio labai graži, įliskite giliau į miškus, visokių upių ir smėlio skardžių rasite. Roja - senovinis žvejų kaimelis. Žvejybos laivas „Lasis“ plukdo turistus į Estijai priklausančią Rojos salą, o su žvejybos valtelėmis galima pasiplaukioti po Rojos upę. Yra galimybė paragauti, iš čia sugautos žuvies, pagamintų patiekalų. Jūrų žvejybos Rojos muziejaus ekspozicija pasakoja apie pakrančių žvejų darbą ir buitį, žuvies apdirbimą nuo XX amžiaus iki mūsų dienų. Taip pat pasakojama, kaip K. Valdemaras prisidėjo prie laivybos plėtros, apie mažas jūrininkų mokyklas, laivų statybą XIX-XX amžių sandūroje ir apie mūsų jūrininkus. Čia galima išmokti taisyti žvejybos tinklus, rišti jūrinius mazgus ir kalbėti „tamskų“ kalba. Muziejuje yra parodų salės, kur pastoviai keičiasi įvairios tematinės parodos: paveikslai, rankdarbiai, keramikos gaminiai, gėlės, nuotraukos.
Prieplaukoje akis galima paganyti į prisišvartavusias jachtas. Svetimšalių vėliavos išduoda, kad Rojos uostas – keliaujančių Baltijos jūra atsargų pasipildymo stotelė. Puikiame balto smėlio paplūdimyje įrengtos tinklinio aikštelės, yra daug vietos ir mažai žmonių. Rojos pliažas arčiausiai to, ką esame įpratę matyti Palangoje ar Jūrmaloje. Paplūdimio sporto mėgėjams tai kaip rojus.

Už Rojos pavažiavus 11 km yra dar viena vieta, sulaukianti didelio turistų dėmesio. Tai Pūrciemio Baltos kopos pažintinis takas. 900 metrų einant prie Pilsupės nuklotais mediniais laipteliais galima pamatyti balto smėlio byrančią atodangą. Nustatyta, kad prieš 4200 metų čia buvusi žvejų gyvenvietė.

Kontaktai:

Tel.: +371 3269594, +371-29252590

El. paštas: rojasmuzejs@inbox.lv

Tinklalapis: www.roja.lv


Bilietų kainos:

Suaugusiems 2.50 EUR  Studentams 1,0 EUR

Darbo laikas:

Antradienis - Šeštadienis 10:00 - 18:00

Sekmadienis 10:00 – 15:00

http://s009.radikal.ru/i309/1606/66/8038469607f2.jpg

8. Kolkos iškyšulys.
Arba Kolkos ragas, kaip latviai vadina. Čia susiduria Baltijos jūra su Rygos įlanka, greta – išlikę tarybiniai radio bokštai, dėl kurių į Kolkos iškyšulį civiliai patekti negalėdavo. Gyvai vaizdas geresnis nei nuotraukoje.  Iškyšulio gale pažvelgus į kairę, matosi gūsingos Baltijos jūros platybės, tiesiai tolumoje salelėje stovi Kolkos švyturys, o dešiniau prasideda ramesnio vandens Rygos įlanka. Mums Kolka pirmiausiai įsiminė trimis skirtingoms religijoms priklausiančiomis bažnyčiomis. Rage stovi medinis apžvalgos bokštas. Keletas istorinių – kultūrinių objektų leis geriau suprasti krašto kultūrą, laivybos tradicijas. Be abejo, miestelyje turistų dėmesys krypsta į žuvies prekeivius. Jų gausa liudija apie jūrinės žūklės tradicijas.
Latvių rašytojas Vilis Lacis labai gerai pažinojo žvejų gyvenimą ir nuoširdžiai aprašė savo knygoje  „Žvejo sūnus“-o lietuvis aktorius Kisielius atliko pagrindinį vaidmenį pagal šią knygą pastatytame filme, kita jo knyga 'Zytarų šeima“ irgi žvejų gyvenimus.
Dera paminėti, kad Kolkoje veikia Livių kultūros centras (dar vieną matėme Mazirbe). Lyviai  – tai seniausia Latvių tauta, kurių protėviai, manoma, atsikėlė anksčiau už Baltus. Šios tautos likimas galėjo susiklostyti panašiai, kaip prūsų. Tačiau nepriklausomybės pradžioje Latvijos nacionalistai ėmėsi ryžtingų priemonių, kad išsaugoti vietinę finougrų tautą. Dabar lyvių kalbos mokoma Latvijos universitete. Tradicijos ir papročiai puoselėjami ir perduodami negausios (apie 2000) lyvių palikuonimis save laikančios bendruomenės. Smalsu , miela pasidairyti po šį lyvių kraštą.

http://i075.radikal.ru/1606/14/6c12a48c6d96.jpg

9. Šliterės (Slyterės) švyturys.
Keista, kad ne prie jūros, gerokai nutolęs nuo jos, tačiau ant skardžio, todėl įsilipus į jo viršų galima matyti ir jūrą.

http://s16.radikal.ru/i190/1606/ba/a7c42d2c81dc.jpg

10. Dundagos pilis.
Sena, didelė ir neblogai atrodanti. Viduje veikia muziejus, bet į jį nepatekome dėl pilyje vykstančių vestuvių (atrodo, latviai bus atradę verslo modelį, kaip išlaikyti tokio masto eksponatus - finansuoti juos vestuvėmis).
Dundagos pilis - yra didžiausia XIII amžiuje Šiaurės Kuržemėje pastatyta pilis su uždaru kiemu, vartais su bokštu ir 2-3 m. storio sienomis. Pilį, namų ūkio poreikiams, pastatė Rygos Domsko kapitula. Vėlesniais amžiais pilis buvo tvirtove, dvarininkų gyvenamuoju pastatu. Paskutiniai privatūs pilies savininkai - Osten - Zaken giminė šeimininkavo pilyje nuo 1711 metų iki Agrarinės 1920 metų reformos. 1872 ir 1905 metais pilyje įvyko du dideli gaisrai. Abu kartus pilis buvo atstatyta. Po paskutinių restauravimo darbų 1909-1914 metais, antrame pilies aukšte iš dalies išliko to meto vidaus apdaila. Kairėje durų pusėje yra išlikęs pilies statytojo Grinigeno paveikslas, o dešinėje - vyskupo Bertoldo paveikslas. Šalia pilies yra parkas, kurio plotas - 21,7 ha ir kuriame yra 48 medžių rūšys ir dar 5 labai seni medžiai. Nuo 1945 iki 1947 metų Dundagos pilyje buvo įsikūrusi vidurinė mokykla. Šiaurės vakarų paradinį pilies bokštą puošia trys Osten - Zakenų giminės - paskutinių pilies valdovų - herbai. Pasak legendos, nykštukų karalius Dundagos pilyje šventė vestuves, tačiau jas netyčia išardė barono sesuo. Todėl ją gyvą užmūrijo pilies sienose. Jos šmėkla - Žalioji mergelė, vis dar sutinkama šioje vietovėje.

Kontaktai:
Tel.: +371 63237860, +371 29478393
El. paštas: pils@dundaga.lv

Bilietų kainos:
Suaugusiems 1 EUR
Studentams 0.20 EUR

Darbo laikas:
Pirmadienis - Penktadienis 9:00 - 17:00
Nuo gegužės15 d. iki spalio 31 d. dirba ir šeštadieniais - sekmadieniais 11:00 - 16:00

http://s014.radikal.ru/i326/1606/e6/1bf504877d7b.jpg

11. Irbenės radioteleskopas.
Šitas turbūt tapo kelionės vinimi, kartu su Kuldyga. Miestai, pilys, dvarai, švyturiai - žinai, ko tikėtis, o čia visiškai nesitikėjome pajūryje tarp smėlingų pušynų rasti tokį tarybinį griozdą. Šaltojo karo laikais čia buvo labai svarbus objektas, skirtas Baltijos jūros šalių ir tolimesnių šnipinėjimui. Dabar čia veikia radioastronomijos centras, mokslininkai tyrinėja žvaigždes ir klausosi kosmoso garsų, gal ir kitų tik kiti specai. 32 m pločio antena - didžiausias radioteleskopas Šiaurės Europoje.
Iš viso tokių radioteleskopų buvo berods trys - antras matosi visai netoliese, užlipus į pirmojo viršų. Beje, į vidų bent jau mes patekome sumokėję 10 latų - kažkokia prižiūrėtoja sako, kad įleidžia tik surinkus 10 žmonių grupę, tuomet bilieto kaina 1,5 EUR. Bet kai atvažiuoji prie tokio objekto, į vidų nepatekti būtų nuodėmė - sutarėme, kad  sumokėsime kaip už 10, ir ji praves ekskursiją. Pravedė, palaipiojom ir palandžiojom. :

http://s017.radikal.ru/i400/1606/5d/2d2dac16b249.jpg

12. Ovišų švyturys.
Pirmas ir seniausias Latvijos švyturys. Į vidų, deja, nepatekome.
Tiesa, visai netoli Ovišų, pakrante važiuojant atgal į šiaurę, yra aukščiausias švyturys Baltijos šalyse - Mikelio švyturys arba Mikelbaka. 62 m aukščio, ir galima įsilipti į viršų. Galbūt ir be reikalo neužsukome.

http://s14.radikal.ru/i187/1606/e1/c5cdf0b5b545.jpg

13. Ventspilis.
Ventspilis savo tvarka mums labai patiko. Pramoninė upės pakrantė sutvarkyta pėstiesiems, paplūdimyje vaikams rojus, senamiestis mažas, bet tvarkingas. Būtų arčiau nuo Vilniaus, taptų labai gera alternatyva lietuviškiems kurortams.
Nežinau, kaip sugebėjo, bet Ventspilis tapo vienu iš Europos miestų, kuriame menininkai pristatė karvių - geras žaidimas vaikščioti  po miestą ir ieškoti visų karvių skulptūrų.Net ir niekuomet nesilankiusieji Ventspilyje yra girdėję apie simpatiškas karvutes, kurios ganosi įvairiose Ventspilio vietose. 2002 m. Venspilyje buvo sukurtos 26 natūralaus dydžio karvės. Šiame projekte dalyvavo įvairūs Latvijos menininkai bei įžymybės. Didžioji dalis karvių buvo parduotos labdaros tikslais.
Netoli Rotušės aikštės esantys Ventspilio amatų namai vilioja senovinių amatų gerbėjus. Čia įsikūrę kalvių, keramikų, audėjų dirbtuvės, kuriose galima išvysti dirbančius amatininkus bei įsigyti jų dirbinių. Amatų namuose taipogi įrengta mokymo klasė, kuri unikali tuo, jog leidžia susipažinti su XIX a. vykusių pamokų tvarka.

Ostgalas
Daug kas šį Ventspilio kvartalą vadina gražiausiu. Čia išvysite senovines akmenimis grįstas gatveles, medinius autentiškus namus. Ostgalas buvo įkurtas XIX a. vidury, kuomet buvo nuspręsta perkelti gyvenvietę siekiant apsisaugoti nuo slenkančio pakrantės smėlio.

Ventspilio senamiestis ir Rotušės aikštė
-Senamiestyje išlikę autentiški pastatai, jaukumą kuria chaotiškai susiformavusios siauros gatvelės ir trykštantys fontanai. Miesto centro puošmena – Šv. Nikolajaus bažnyčia, stovinti bene svarbiausioje mieste Rotušės aikštėje. Aikštėje taip pat įsikūrę Tarptautiniai rašytojų ir vertėjų namai, moderni Ventspilio biblioteka ir Skaitmeninis centras.

Ventspilis pirmą kartą kronikose paminėtas 1290 metais, ten įkūrus Livonijos ordino pilį. Livonijos ordino pilis - šis Ventspilio pasididžiavimas priklausė Kuršo hercogams. Livonijos ordino pilis, anuomet vadinta Winda, iškilo XIII amžiaus pabaigoje Ventos upės pakrantėje, o vėliau buvo ne kartą perstatyta. Dabar šioje pilyje įsikūręs Ventspilio muziejus, kurio pasididžiavimas – skaitmeninė ekspozicija „Gyvoji istorija“, pasakojanti ne tik miesto ir pilies, bet ir viso krašto istoriją. Livonijos ordino pilis taip pat kviečia paklaidžioti po Vaiduoklių rūsį, užsukti į buvusį pilies kalėjimą.

10 km į šiaurę nuo Ventspilio Staldzenėje yra unikalios pakrantės atodangos, kur išlikusi pirmykštė neliesta gamta. Jūros atodanga nepasiekiama – tai šio meto žmonėms suteikia galimybę pajusti gamtos jėgą.

Renkio parke (Reņķa dārzs) gausu didžiulių šimtamečių medžių, unikalus neįprastais skulptūriniais elementais, Renkio parkas traukai ir mėgstančiuosius tylą ir pasivaikščiojimus. Vasaromis čia vyksta iškylos gamtoje, parodos ir spektakliai po atviru dangumi, koncertai ir festivaliai, jojimo varžybos ir šunų parodos.

Ventspilio apylinkėse taip pat gausu įdomių ir turistų dėmesio vertų objektų:
Jūrkalnė, Mikelio švyturys, Užavos švyturys ir alaus darykla, Usmos ežeras ir Moricsalos rezervatas
Ventspilio paplūdimys vaikams neblogai pasiruošęs:

http://s017.radikal.ru/i428/1606/f2/0fc7962dd6d2.jpg

14. Užavos švyturys.
Dar vienas iš švyturių - kadangi jie pakeliui, tai ir stojome daugumoje. Užavos švyturys visiškai ant jūros pakrantės, įsilipus į viršų atsiveria gera panorama.
Ovišo švyturys laikomas pirmąja ir seniausia išlikusia Latvijos navigacijos struktūra. Švyturio statyba buvo baigta 1814 metais ir jis išliko iki mūsų dienų be architektūrinės intervencijos. Mūrinio bokšto viduje (skersmuo 11,5 m) yra dar vienas bokštas (jo skersmuo 3,5 m). Bokšto aukštis (be žibinto) - 29,6 m, o žibinto bokštas (su pagrindu, tačiau neįskaitant vėjarodžio) yra 6 m. Žibintas, kurio skersmuo 3,5 metro, pagamintas Prancūzijoje, Sotero firmos. Žibintas puikiai išsilaikė iki mūsų dienų. Švyturyje buvo įrengtas apšvietimo prietaisas su prožektoriniais tos pačios firmos lęšiais, kuri buvo sukūrusi ir laikrodinį mechanizmą, tačiau šį mechanizmą 1915 metais išvežė į Rusiją. Vokiečių okupacinė valdžia įmontavo naują apšvietimo aparatą su acetileno žibintuvėliu, kuris buvo naudojamas iki 1961. Ugnis yra 38,1 m aukštyje virš jūros lygio. Mirksinti balta žibinto šviesa matoma už 7,5 jūrmylių ir užsidega kas 7,5 sekundės.

http://s018.radikal.ru/i526/1606/4e/c9931b6c951at.jpg

15. Jūrkalnė.
Latviška Olando kepurės versija su panašaus aukščio skardžiu, gal kraštovaizdis tik kitoks.Apie Jūrkalnės kaimo įkūrimą pasakojama legenda. Kadaise viduramžiais netoli Jūrkalnės į audrą pateko laivas, kurio įgula buvo mirtinai išsigandusi – praktiškai nebetikėjo, galėsiantys pasiekti krantą. Laivo kapitonas įgulai prisiekė – jei jie ras krantą – vietoje, kurioje išsilaipins, jis pastatysiąs bažnyčią kaip dėkingumo ženklą Dievui. Netrukus laivui pavyko išsikapanoti iš audros žabangų – pirmas pasiektas krantas buvo dabartinės Jūrkalnės – taip šioje vietoje pastatyta pirmoji bažnyčia. Beje, tuo metu Jūrkalnė buvo pavadinta Feliksbergu – Laiminguoju Kalnu. Taip pat viduramžiais kaimas vadintas ir Jorencelu ir Pilsbergu, ir Žemuoju kaimu.Stiprėjant protestantizmui 1786m. kunigaikštis Piters Bairons perstatė medinę kaimelio bažnytukę į tvirtą mūrinę bažnyčią. 1870m. prie bažnyčios dar pristatytas bokštas. Dabartinis Jūrkalnės vardas miesteliui suteiktas tik 1928m.

Jūrkalnė šiandien nesireklamuoja kaip patrauklus turizmo traukos centras – gal todėl, kad miestelis tikrai nedidukas ir nesiūlo jokių ypatingų atrakcijų? Tačiau tai, kad jis atokus ir retai lankomas kai kam gali pasirodyti didelis privalumas – juk šiais laikais vis daugiau žmonių ieško ramaus poilsio, toliau nuo žmonių akių ir pašėlusio gyvenimo ritmo. Todėl ir be papildomos reklamos į Jūrkalnę kasmet atvykstą vis daugiau svečių iš Latvijos ir kaimyninių valstybių. Jūrkalnės gyventojai iš dalies džiaugiasi – atvykėliai kelia vietinių pragyvenimo lygį, bet tuo pačiu turizmo plėtra kelia grėsmę taip tausojamai Jūrkalnės gamtai.

Važiuojant iš Liepojos į Ventspilį, Jūrkalnė  puiki pakelės stotelė. Per gerą pusdienį čia galima aplankyti keletą vietos įdomybių – XVIII a. Šv. Jozefo katalikų bažnyčią, išsiskiriančią nepaprastai gražiu altoriumi, interjerą puošiančiais laivų modeliais (duoklė miesto įkūrimo legendai) ir paradinių durų puošybos elementais. Taip pat įdomi bangą imituojanti metalinė skulptūra, kurta skulptoriaus Girts Burvis ir simbolizuojanti Latvijos piliečius, Antrojo Pasaulinio karo metais laivais per Baltiją pabėgusius į Švediją.

http://s019.radikal.ru/i635/1606/f7/2a609652f783.jpg

16. Alsungos pilis.
Ne stebuklai, bet pakeliui. smile

http://s020.radikal.ru/i700/1606/c1/9fcf6a53d6bf.jpg

17. Ėduolės pilis.
O čia jau įdomiau. Nustebome Latvijoje radę kažką panašaus į tai, kas buvo įprasta kokiai nors Šiaurės Italijai, sprendžiant iš vaizdo kieme. Ir joje iki šiol gyvenama, bet galima patekti ir į kiemelį, ir į ekspoziciją viduje.
Ėduolės pilis yra šalia Ėduolės malūno ežero. Pilis vis dar gyvenama. Ėduolės pilis buvo statoma nuo 1264 iki 1276 ir per šį laiką ji buvo kelis kartus rekonstruota. Nuolatinėje viduramžių pilies muziejuje galima pamatyti: baltąją, raudonąją, žaliąją sales, biblioteką, apvalųjį kambarį bokšte, vaikų žaidimų kambarį. Galima apžiūrėti įvairius daiktus, pavyzdžiui: skulptūras, senovinius laikrodžius, įvairias dėžutes ir ypatingą rankų darbą, o taip pat kitus viduramžių pilies pastatus. Čia galima apžiūrėti įvairius paveikslus, o taip pat aplankyti parodą, kurią laikas nuo laiko pakeičia. Bėgant laikui pilis buvo perstatyta ir praplatinta, tačiau savo senovinę aurą pilis išlaikė iki mūsų dienų. Iš pradžių Ėduolės pilį sudarė du, lygiagrečiai išdėstyti gyvenamieji korpusai, sujungti akmeninėmis sienomis. Pietryčių sienos viduryje buvo vartų bokštas. 1905 metais Ėduolės pilis buvo sudeginta. Vykstant atstatymo darbams, neogotinė pilies apdaila nebuvo išlaikyta. Teko gaminti naujas duris, langus, vidinės langinės ir kiti staliaus gaminiai. Jie turi aukštą meninę vertę, papildyti prabangiais kaltinio metalo elementais ir atitinka pastato stilistiką. Restauravimo darbai palietė ir ūkinį kiemą, nebaigtas statyti dalis aptvėrė akmenine siena, pastatė nedidelį bokštą, kuri, labai tikėtina, pavadinta rusų imperatoriaus Aleksandro III garbei. 1849 metais Konstantinas Rerichas (Nikolajaus Rericho tėvas) išvyko mokytis į Peterburgą, turėdamas išduotą Aizputės mieste pasą. Eduolėje čia, raudonų plytų bažnyčioje 1806 metais buvo pakrikštytas Fridrichas Rerichas.Alsunga – dar viena vieta, susijusi su Rerichais Latvijoje. Čia 1806 m. (o gal ir kiek anksčiau, tiksliai nėra žinoma) gimė Fridrichas Rerichas. Pagal išlikusius duomenis jo tėvas buvo siuvėjas Johanas Rerichas, o mama – Dorotėja, mergautinė pavardė Šulc.
Alsunga, aanksčiau vadinta Alšvanga, vokiškai Alswangen. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1230 metais. Miestelio centre stūkso katalikiška bažnyčia. Turbūt todėl Fridrichas Rerichas buvo krikštytas ne Alsungoje, Eduolėje – evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Kontaktai:
Tel.: +371 63321251, +371 26228899
El. paštas: edolespils@gmail.com
Tinklalapis: www.edolespils.lv

Bilietų kainos:
Suaugusiems 3.5 EUR
Mokslaiviams ir pensininkams 1.5 EUR

Dirba kiekvieną dieną nuo 09:00 iki tol kol yra lankytojų.

http://s020.radikal.ru/i704/1606/98/bf84c6c8726d.jpg

18. Kuldyga.
Kuldyga buvo desertas kelionės pabaigai, taip skaniai susivalgė ir nurovė stogus, kad mielai dar ten grįžtume. Mažas miestelis, bet išlaikęs savo autentiką taip, kad vaikščiodamas jame jautiesi tarsi 100 metų senumo filme. Ir net dauguma reklaminių iškabų priderintos prie tokio senovinio vaizdo!
Parkas Kuldygos centre išblizgintas:
Tiltas per Ventą, kuriuo Joninių naktį bėga nuogi latviai:
Kad ir kaip keistai skambėtų, čia yra plačiausias Europoje krioklys apie 200m – Venta:

http://s12.radikal.ru/i185/1606/22/6566cbd533d8.jpg

Latvijos vakariniame Kursziemes pajūryje skaniausias maistas – kūpinatas zivis. Kuržemė – tikras rojus žuvų gurmanams. Visą asortimentą vargu bau išeis paragauti. Degustavome fantastiško skonio ešerius, lynus, plekšnes, lašišą, vilkažuvę, karpį, jūrines nėges (nesu tikras, nematyta žuvis panaši į mažą vėgėlę žaliais kaulais) ir net vėjažuvę (taip pat žaliais kaulais). Skirtingai nei lietuviškuose kurortuose, žuvį latviai parduoda tokią, kokią patys pagauna. Vasarą neparduoda rūkytų karšių su ikrais, kaip Šventojoje. Jei kaime paklausite žuvies pardavėjos, jums viskas bus detaliai papasakota. Kas iš šeimos narių, kiek ir kur pagauna, kaip rūko. Ypatingai dėmesio vertas dviračių maršrutas - po Pietų Latviją. Rengiamos specialios ekskursijos, kurių metu ruošiama žuvis. Ir žinoma, seka degustacija. Dar vienas ypatumas – net ir mažiausiame kioske žuvys sveriamos. Kaina visur – kilogramo, niekur nepardavinėjama vienetais, kaip Juodkrantėje. Žuvies produkcija gausiausiai prekiaujama Rygos įlankos pakrantėje. Nuo Kolkos iki Ventspilio nematėme nė vienos vietos, kur siūlytų rūkytą žuvį. Didžiausias matytas pasirinkimas – Ragaciema zivju tirgus. Taip pat geros vietos su didele pasiūla – Melnsils ir Kolka. Kainų lygis šiek tiek skiriasi: brangiausia buvo Ragaciems (bet dėl konkurencijos lengva derėtis), žemiausia kaina – Melnsils rūkykloje, bet ar viską aprėpsi.
Pavilaosta
Pati Pavilosta – nedidelis miestelis ant jūros kranto. Lietuviški šaltiniai verčia Paviluostas. Nei šis, nei tas. Jei jau verst tai iki galo – Pauliaus uostas. Per patį miestelį teka upė Saka, kuri čia pat atiduoda savo vandenis į jūrą. Iki pat jūros iš abiejų upės krantų supiltas molas, pastatytas jachtų uostas. Šalia tilto per upę ant kranto rymo sovietmečio laikų žvejybinis laivas. Pagrindinė gatvė Dzintaru iela eina per visą miestelį iki pat jūros. Senamiestyje tik kelios gatvės yra dengtos asfaltu, visos kitos – paprastas žvyrkelis. Tačiau tai nėra jokia problema – mašinos čia važinėja retai, dažniausiai iki kempingų.

Žmonių čia nėra daug. Didžioji vietinių dalis, greičiausiai, gyvena Jaunais Ciems varguolių daugiabučių kvartale. Daugiausia žmonių senamiestyje (Akagals) sutikome parduotuvėje. Jei oras geras, tada visi patraukia į pajūrį, tačiau ir ten toli gražu iki Palangos ar Nidos žmonių suėjimo - pakrantė didelė, vietos visiems užtenka.

Lankytinų objektų nėra labai daug. Šalia jachtų uosto įsikūręs vietinis muziejus, į kurį neužsukome. Mėgstantiems melstis yra net trys bažnyčios – liuteronų, babtistų ir katalikų. Dvikamienė Meilės pušis ir vėjų nulenktos Audrų pušys yra kitoje upės pusėje, ir jas patogiausia pasiekti dviračiu, nes pėsčiomis pasirodė tolokai. Jūroje gulintis Didysis akmuo arba Jūrakmens sovietmečiu žymėjo ribą už kurios nevalia plaukti. Kas 50 metų Pavilostos gyventojai įkuria po parką. Taigi, dabar čia galima rasti 50-mečio ir Šimtmečio parkus.

Miestelyje yra kelios parduotuvės, kuriose galima įsigyti būtiniausių prekių. Tačiau tik būtiniausių. Norintys kepti šašlyką, šviežios kiaulienos mėsos turėtų ieškoti Liepojoje.  Tiesa, vištienos krūtinėlės, sparnelių ir kulšelių pavyko rasti vietoje. Mėgstantiems žuvį, įkurta atskira žuvies parduotuvė. Kartais galima rasti ir šviežios žuvies, tačiau, daugiausia rūkyta – skumbrės, lašišos, karšiai, lynai ir panašios žuvytės.
1879 m. vokiečių baronas Otto Fridrihas Lilienfeldas čia įkūrė uostą ir Paviluosto miestą (Paulshafen) , kurį pavadino savo brolio – Kuržemės gubernatoriaus Paulo Lilienfeldo vardu . Pavilostą žmonės kartais vadindavo Kablio ragu. 1878 m. buvo pradėta molo statyba, kuri baronui Lilienfeldui kainavo 8 tūkst. Auksinių rublių. Paviluostos didžiausia plėtra prasidėjo kartu su Liepojos karo uosto statyba, kurią pradėjo 1893. metais ir kurios statyboje panaudojo akmenis iš Paviluosto ir Sakos. XIX-XX amžiuje prasidėjo burinių laivų statyba.
     Pavilostoje pastatyta 15 burinių laivų, kurie buvo naudojami perplukdyti krovinius ir buvo nukeliavę net iki Prancūzijos ir Ispanijos. Pirmojo Pasaulinio karo ugnis stipriai apgadino Pavilostos gyventojų pastatytus burinius ir motorinius laivus. Apie 1935 m. žvejai susivienijo į kooperatyvą ir iškentė Antrojo Pasaulinio karo vėtrą.
Paviluosto kraštotyros muziejus ir Valčių namai
Dzintaru iela 1, Pāvilosta
+ 371 63498276, + 371 29226273
pavilosta.muzejs@tvnet.lv
    Nuolatinė ekspozicija supažindina lankytojus su Paviluosto ir jo apylinkių istorija. Pirmas mūrinis pastatas Pavilostoje, kuriame įsikūręs Pavilosto kraštotyros muziejus. Muziejuje galima rasti daugiau kaip 8 tūkst. eksponatų. Muziejus didžiuojasi daugeliu unikalių dalykų: Sakos seniūnijoje atrastų akmens ir kaulo kirvių, iškaltų bronzinių lentelių, bei darbo įrankiu, kurio nėra net Etnografiniame Gamtos muziejuje – įrangą su kurios pagalba kažkada spausdavo medų. Laivų name galite apžiūrėti didelių gabaritų muziejo eksponatus. Čia ištisus metus galite aplankyti įvairias laikinas parodas.

Darbo laikas:

15.09.-14.05. P- Pt 9:00-17:00

15.05.-14.09. T - Pt 9:00-17:00, Š.Se. 12:00-16:00

Įėjimas:
    mokiniams, pensininkams EUR 0,25
    suaugusiems, invalidams EUR 0,50
Didysis Pavilosto akmuo(Jūros akmuo)

   Jūroje, apytiksliai už 50 metrų nuo kranto, jūros bangos skalauja Paviluosto Didįjį akmenį( Jūrakmeni), kuris virš jūros dugno iškilęs 3,5 m ( po vandeniu 1, 5 m). Jo perimetras – 15 metrų. Tarybiniais metais šis akmuo tarnavo kaip paribio ženklas, kurio pajūryje besimaudantiems žmonėms nebuvo galima peržengti.
Laivas “Dole"
  Paviluosto žvejų ūkyje „Gintaro jūra“ ( "Dzintarjūra") 1950 – 1960 metais laivyne dominavo RB tipo žvejybiniai laivai, kurie buvo statomi Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (Vakarų Vokietijoje). Laivo apimtys: ilgis – 18.20 m, plotis – 5.22 m, aukštis – 2.5 m. Laivas buvo padovanotas Paviluostos kraštotyros muziejui, dėkojant KKF - Šalies kultūrinio kapitalo fondo paramai ir 2005 m. buvo atrestauruotas ir tapo turistų apžiūros objektu.

“Bažnyčios kalnas"

  Šalies archeologinis paminklas – Akmens amžiaus gyvenvietė . Bažnyčios kalne įsikūręs Paviluosto kultūros centras. Pastatas pastatytas 1909 m. Kaip Paviluosto Brolių draugijos pamaldų namas.
Upes muižos parkas

   7,5 ha didysis Upės dvaro parkas pasodintas aplink buvusį rūmų ansamblį. Čia yra išlikę autentiški senųjų rūmų akmens laiptai ir dvaro girininkijos pastatas, statytas 1836 metais. Iš senų laikų parke išlikęs akmeninis suolas, kurio perimetras yra net 5,55 m. .

  Apie šį akmeninį suolą, kuris iškaltas didžiuliame riedulyje, yra pasakojama (A.Grynbergas, 2002 m. Kovo 25 d.): toje vietoje medis virsdamas mirtinai sužalojo dvaro pono dukrą. Ten buvo pastatytas šis suolas, kadangi dvaro ponas po šio įvykio daug laiko praleisdavo dukros žūties vietoje. Parke guli didysis Upės dvaro parko akmuo, kurio ilgis 3,3 m, plotis 2,9 m ir aukštis 1,5 m. O šio riedulio perimetras yra 11 m, o tūris 7 kubiniai metrai.

Šv. Petro ir Povilo evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1930 m.
Paviluosto baptistų bažnyčia Klusā iela 8, Pāvilosta
(norint apžiūrėti šią vietą reikia susitarti iš anksto)
  Baronas Otto fon Lilienfeldas 1897 m. davė leidimą pastatyti bažnyčią jo žemėse. Bažnyčios statyba buvo pradėta 1900 m.
Romos katalikų Šventosios Dvasios bažnyčia  Viršu iela 1, Pāvilosta,pastatyta 1998m.
(norint apžiūrėti šią vietą reikia susitarti iš anksto)
Lietuvių kareivių kapas

http://s56.radikal.ru/i154/1606/95/20a91aa20a27.png
Čia vaikinai kelionės metu aplankę  jų kapą

Tą 1944 metų žiemą septyni lietuviai Kuršo grupės vado patvirtintu įsakymu buvo sušaudyti savųjų vien už tai, kad savo saugomame ruože praleidinėjo brolius latvius į laisvę. Naktimis iš Gotlando atplaukdavo švedų kateris ir sustodavo. Tada į iš anksto sutartą vietą valtimis atsiirdavo latvių bėgliai. Paėmęs nustatytą skaičių civilių, bėgančių nuo raudonojo teroro, švedų laivas skubiai nuplaukdavo atgal į Gotlandą. Ta nelegali migracija būtų vykusi iki visų norinčiųjų išgabenimo. Paskutiniu reisu į laisvę planavo išplaukti ir dviejų atramos punktų sargybiniai. Bet kažkas kažkam prasitarė, o tas išdavė... Vokiečių karinė lauko žandarmerija suėmė apie 20 karių, visus iš jaunesniojo puskarininkio Luniaus vadovaujamos įgulos. Tardymo metu tik septyni prisipažino, matyt, priremti nenuginčijamų faktų. Jaun. psk. Lunius ir dar 10 jo vadovaujamų kareivių, neigdami ką nors žinoję, nuo mirties bausmės išsisuko. Juos Vermachto karo lauko teismas „iki karo pabaigos“ nusiuntė į drausmės lagerį.  Ana KIKUTĖ

Sušaudytiesiems kareiviams

Širdie, prisimink

Tą apkerpėjusį kapo kauburėlį,

Tolimam miško kampelyje tylų.

Virš jo ošia samanotos pušys

Ir uodų daina pavakariais dūzgia.

Retsykiais čirkšteli koks paukštis

ir nuskrenda sausus spyglius pabarstęs,

Ir praeitį, laikus senus,

ir kovas užmiršęs.

Širdie, prisimink

ir padėk nebylią gėlę.

Padėk ją meilei, laisvei, tiesai.
Liepoja
Miestas po liepomis, buvusi Libava, dar daugelyje senokai rašytų knygų galima atpažinti šį miestą šiuo maloniai skambančiu pavadinimu.O istoriškai miestas prasidėjo 1253 m. balandžio 4 d. sutartyje, kurią pasirašė Kuršo vyskupas Heinrichas ir Livonijos ordino magistras, Piemarės kuršių žemėje minima žvejų gyvenvietė villa Liva. Pavadinimas „Lyva“ įvairiuose istorijos šaltiniuose minimas iki XVI amžiaus.

1263 m. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas Lyvos uostas, Livonijos ordino riteriai įkūrė čia Libau gyvenvietę (Liepojos vardą imta vartoti XVII a.). Lyva buvo didelė žvejų gyvenvietė, Gruobinios fogtijos sufiksas su keliais vokiečių ordino vasalais ir daug kuršių žvejų. Lyva buvo svarbi vietovė kelyje iš vokiečių ordino rezidencijos Marienburge į Livonijos ordino magistro buveinę Rygoje, tačiau prekyba šiame uoste dar buvo labai kukli ir XV a. apsiribojo medienos, mėsos, žuvies ir sviesto išvežimu į įvairius šiaurės rytų Vokietijos miestus. Lyva buvo neįtvirtinta ir arti karingųjų lietuvių – senų ordino priešų, todėl negalėjo tikėtis gyventojų skaičiaus didėjimo. 1418 m. lietuviai puolimo metu Lyvos gyvenvietę sudegino.Nuostabių atostogų ant balto ir švelnaus pajūrio smėlio tikrai nereikia ieškoti už šimtų kilometrų. Palei patį miesto centrą besidriekiančiame penkių kilometrų paplūdimyje kiekvienas poilsiautojas pripildys savo atostogas puikaus vasariško laiko, atitrūks nuo kasdienybės ir rūpesčių bei pasisems jėgų.

Plačiau apie miestą ir pramogas:http://poilsineskeliones.info/viewtopic.php?id=104156
Papė.
Tai nedidelis pajūrio miestelis, nuo Lietuvos sienos nutolęs vos 10 km. Papė unikali tuo, kad įsikūrusi ant dviejų pakrančių – jūros ir ežero. Tuo pat metu galima poilsiauti ir prie labai žuvingo ežero, ir pajūryje. Čia galima pamatyti bebrų užtvanką, laukinių arklių kaimenę, pasivaikščioti po juodalksnių, kanadinių eglių, pušų giraitę, nueiti prie Papės švyturio.
Į šią vietovę  dar nuo tarybinių laikų lietuvaičių atvykdavo ne į Palangą , o į nuošalią vietą, toli nuo triukšmingo paplūdimio gyvenimo. Pastovus kasmetinis lietuvių lankymasis šiai vietai suteikė galimybę alsuoti lietuviškai, ypač po to kai išdygo krūvelė privačių lietuvių pastatytų namų ir kai su vietiniais galima pasišnekėti gimtaja kalba.

GEROS KELIONĖS smile

https://www.facebook.com/poilsines/