Tema: Po Anykščių kraštą automobiliu

Automobilinę kelionę po Anykščių kraštą rekomenduotume  pradėti nuvykus į Anykščius nuo A.Baranausko klėtelės, kuri jau tapusi miesto simboliu ir randasi prieš centrinę miesto dalį kitapus  Šventosios upės. A.Baranauskas (1835-1902) - vyskupas, poetas, kalbotyros specialistas, giesmių kūrėjas. Klėtelėje jis sukūrė poemą ,,Anykščių šilelis" (1858-1859), kurioje apdainavo miško grožį. Ji statyta tik kirviu, be pjūklo, nenaudojant geležinių vinių, šiaudais dengtu stogu. Rašytojas A.Vienuolis, paveldėjęs sodybą, 1927m klėtelėje įkūrė pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų. Jame saugomi Baranauskų šeimos ir poeto asmeniniai daiktai. Šalia klėtelės - rašytojo A.Vienuolio namas. Muziejaus pirmame aukšte - ekspozicija, atspindinti rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią. Antrame aukšte - memorialiniai kambariai su autentiškais baldais ir asmeniniais daiktais. A.Vienuolis labai brangino Anykščius, savo sodybą, todėl ir palaidotas šalia namo, tarp jo paties sodintų obelų.

Sakoma, kad pirmą kartą 1440 m. paminėtiems Anykščiams pavadinimą davęs Anykštos upelis, vingiuojantis iš Rubikių ežero į Šventosios upę. Tačiau liaudis turi savų pavadinimo kilmės versijų.

   Muziejaus parodų salėje, galima pasigrožėti anykštėno S.Petraškos originalių paveikslų iš akmens dulkių paroda. Daugiau kaip dvidešimt metų kuriantis savita technika, jokių dailės mokslų nebaigęs, tautodailininkas gyvena Anykščiuose. Keliaudami miesto link, kirsime vinguriuojančią Šventąją tiltu. Medžiais ir krūmais vainikuotos pakrantės suteikia upei nepakartojamo grožio. Iškart už tilto, ant Šventosios kranto - paminklas A.Vienuoliui (1982m skulpt. P.Aleksandravičius, arch. V.Gabriūnas). Kitoje gatvės pusėje, skvere - paminklas krašto Dainiui - A.Baranauskui (1993m skulpt. A.Sakalauskas, arch. - R.Krikštopavičius). Pro šį paminklą veda tiesiausias kelias į šventyklą - Šv. Mato bažnyčią. Aukštų skliautų (79m), raudonų plytų neogotikos stiliaus bažnyčia (1909) sutalpina daug anykštėnų maldų. Šalia bažnyčios - rašytojos B.Buivydaitės (1895- 1984) namelis - muziejus. Iki gilios senatvės, net netekusi regėjimo , rašytoja nepadėjo plunksnos. Kaip ir kiti rašytojai, ji savo krašto, Anykščių gamtos išauginta. Daugelis kūrinių skirti savo krašto žmonėms ( ,,Anykščių baladės ir kt.)

   Keliaudami Anykščių šilelio pusėn, praeisite senąją miesto koplyčią. Ne vieną praeivį sudomina pro stiklo sieną matomas statinys. Koplyčia statyta 1858 m., stiklinis gaubtas - 1984m. (projekto aut. G.Baravykas). Kadaise čia ilsėjosi visa grafų Venclavovičių giminė. Gražiai sutvarkytas buvusių kapinių plotas virto parku, kapinės paženklintos paminkliniu akmeniu. Puikia akustika pasižyminčioje koplyčios salėje dažnai vyksta kameriniai klasikinės muzikos koncertai, eksponuojamos parodos.

Miesto pakrašty - apdainuotasis Anykščių šilelis, 1960m. paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu (1800 ha). Galėtume jį vadinti mišku ar bent šilu, bet anykštėnai jį vadina taip, kaip A.Baranauskas - Šileliu. Tik eik čia, klausykis ,,kaip lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas, kaip šnibžda medžių kalba šventa", kad pajustum, kaip ,,paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja"... Pietiniame Šilelio pakraštyje telkšo ežerėlis. Žmonės jį vadina Būdragaidžiu, nes vis dar neužmirštama legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, galop žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje atsiradusį ežerą...
Vaikštinėdami pušynu, gėrėdamiesi gaiviu oru, aptiksite ir giliai į žemę įsirėžusį galiūną - Puntuko akmenį.

http://s019.radikal.ru/i643/1512/ac/1c18e0c75ed0.png

Legenda pasakoja, kad Puntuką velnias nešęs užversti ant Anykščių bažnyčios durų, bet, vos išaušus, užgiedojęs gaidys. Velnias numetęs akmenį ir pats nusidanginęs į pragarą. Puntuko rytiniame šone matomi neaiškūs ženklai. Žmonės sako, kad tai - velnio pirštų įspaudai. Puntukas - antras pagal dydį akmuo Lietuvoje. Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris – 265 t. Prieš 13 tūkst. metų paskutiniai ledynai atgabeno jį iš Skandinavijos ir paliko dabartiniame Šilelyje.  1943 m. akmenyje iškalti lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno, 1933m. perskridusių Atlanto vandenyną, bareljefai (skulpt. - B.Pundzius).Vokiečių okupacijos metais 1942m skulptoriai kaldami lakūnų atvaizdus ant akmens neužkliuvo , nors dėl šių lakūnų žūties (numušimo) prie Soldino miško buvo trintis su Vokietija ir tikėtina,kad galėjo juos sulaikyti ir nubausti." „Užėjus rusams, buvo norėta susprogdinti akmenį, bet ėmė aiškinti, kad jame galima iškalti Stalino paminklą. O kai užėjo vokiečiai, tai jiems aiškino, kad fiureriui iškals paminklą, ir akmuo buvo paliktas... " 

http://i003.radikal.ru/1512/b4/64df55ac8244.png
Dar A.Vienuolis rašė, kad netoli Puntuko stovėję keli tvirti ąžuolai. Čia buvusi šventykla, ir žmonės po jais melsdavęsi. ,,Šventieji Ąžuolai" - žymi užrašas šalia kelio. Pro juos veda kelias į kaimus. Seniau žmonės, važiuodami pro šalį, nusiimdavo kepures. Senoliai pasakoja, kad čia susieidavo rožinio giedoti.

Netoliese yra Lajų takas, po kurį galima pasivaikštant pasigrožėti Anykščių šileliu, veikia nuo 2015m.

http://i004.radikal.ru/1512/d8/ba41d2a90aa2.png

Važiuojant keliu Kurkliai - Anykščiai ir likus 2,5km iki miesto, 20m į rytus nuo kelio, Marčiupio upelio slėnyje, dar vienas saugomas -Marčiupio akmuo. Akmuo guli šlapioje vietoje, matyt, didelė akmens dalis nuskendus į dumblynę. Žmonės pasakoja, kad Marčiupys niekada neužšąla, žiemą ir vasarą jame skęsdavo arkliai. Seniai seniai važiavo tuoktis į bažnyčią jaunųjų pora - bajoraitė ir neturtingas smuikininkas. Nuo akmens bešokdamas į kitą pusę, paskendo Marčiupyje neturtingas jaunasis. Nepakėlusi širdies skausmo, šoko į Marčiupį ir nusiskandino jaunoji bajoraitė.
                             

Ateina čia visi, kas atvyksta į Anykščius. Patiki J.Biliūnui savo svajas apie laimę čia atėjusieji pasitikti saulėtekio abiturientai, sumainę žiedus jaunavedžiai. Netoliese, ~800m į pietryčius, šalia Šaltupio upelio, Girelės miške - Liudiškių piliakalnis. Šioje vietoje auga aukščiausios, iki 40m, eglės.
Važiuodami vingiuotu Biržinės keliu galėsite gėrėtis aukščiausiomis Storių kalvomis Anykščių krašte.

Šalia kelio į Rokiškį, kairėje pusėje, iškilęs garsusis Vorutos (Šeimyniškėlių) piliakalnis.




Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių Aukštaitijos piliakalnių. Jį supa du gilūs slėniai, kuriais teka Vorelio ir Volupio upokšniai. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad XIII a. čia stovėjusi tvirta medinė pilis. 1993m. piliakalnio papėdėje atidengtas koplytstulpis, skirtas Lietuvos karaliui Mindaugui (autorius - J.Tvardauskas).

   Keliaudami nuo Anykščių pagal Šventosios kairįjį krantą aukštyn, pasieksite Niūronių kaimą - J.Biliūno gimtąjį sodžių. Netrūksta norinčių išvysti, kur augo būsimasis literatūros klasikas, užkopti ant jo pamėgto beržų kalnelio, pabūti nepaprastą talentą subrandinusioje sodyboje.Klasiko J. Biliūno atminimą įamžina „Laimės žiburys" - keturiolikos metrų aukščio 1958 m. virš J. Biliūno kapo pastatytas granitinis antkapis.

                           http://s019.radikal.ru/i608/1512/fd/694fd0cd9219.png

1953 m. rašytojo palaikai pervežti iš Zakopanės ir palaidoti ant Liūdiškių kalvos. Ši lietuviško sodžiaus aplinka slepia savy šilumą, galinčią sužadinti meilę kiekvienam nuskriaustam ir bedaliui... Patys reikalingiausi ir brangiausi žmogui - vaikystėje dovanoti dvasiniai dalykai, tarp jų ir literatūra. Ji, pasak Jono Biliūno, žadina ir tobulina jausmus, gaivina širdį. Suteikite galimybę vaikams gauti šią dovaną - neišskubėkite namo, neužsukę į 200 metų senumo rašytojo Jono Biliūno tėviškę Niūronių kaime, kai atvažiuojate dešimtis ir šimtus kilometrų į Anykščius, aplankote Arklio muziejų , ten pasidarykite po kalvystės muziejų, vežimų klojimą ir dalyvaujate ,,Duonos kepimo" pamokoje.Šalia yra  bent 2 kavinės kur galėsite užkasti.

Visai čia pat, Niūronyse įsikūręs gausybę turistų pritraukiantis unikalus Arklio muziejus (1978). Rekonstruotuose klojimuose išsirikiavę iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, brikelės... Kituose pastatuose - stendai, meno kūriniai, menantys arklį ir artoją, žirgą ir karžygį. Tai pažintis su lietuvišku kaimu. Dar labiau šis muziejus patinka vaikams. Čia galima pajodinėti, pasivažinėti karietomis ar rogėmis po Niūronių sodžių, keliauti kinkiniu ,,Žirgo taku" (12km) vaizdingais pašventupių šilais. Jau tapo tradicija birželio pirmąjį šeštadienį muziejaus teritorijoje rengti tradicinės kultūros ir žirgų sporto šventę ,,Bėk, bėk, žirgeli". Šventės metu vyksta ristūnų, šuolių per kliūtis varžybos, šurmuliuoja mugė. Senovinėje aukštaitiškoje troboje vyksta etnografinės pamokos, per kurias sužinoma apie rugio kelią, duonos rauginimo paslaptis, išsikepama duonkepėje krosnyje po mažą kepaliuką duonos. Senoliai duoną kepė tik iš rugių (kadaise rugiai buvo dviejų metrų aukščio). Kas gi atsitiko? Vaikai skaičiuoja vienos varpos grūdelius, parodomi žydinčių rugių pėdai, supažindinami su rugiapjūtės, kūlimo, malimo, kepimo tradicijomis. Pasakojama kaip senoliai kepė neraugintą duoną ant akmenų... Apie vogtinės (iš neprinokusių rugių), biralinės (nederliaus metais dėdavo pelų, pelkių samanų ir t.t.) duonos kepimą. Savo rankomis darytas ir krosnyje keptas duonos kepalėlis pats skaniausias ir įsimintiniausias o beto puikus suvenyras.

Ekstremalių pojūčių mėgėjams Anykščiuose yra ką veikti ir vasarą, ir žiemą. Miesto pakraštyje, ant Kalitos kalno, įrengta pasivažinėjimo atrakciono - vasaros rogučių nusileidimo trasa. Ja galima leistis tiek vasarą, tiek žiemą. Vasaros rogučių trasa ypatinga tuo, kad besileidžiant žemyn pačiam galima pasirinkti nusileidimo greitį.
         Tikimasi, kad iki 2018 m. bus baigtas pirmasis Vorutos pilies Šeimyniškėlių piliakalnyje statybų etapas. Šiam etapui iš 2016 m. Anykščių rajono biudžeto skirta 160 tūkst. Eur. Bus smagu pasidairyti nuo pilies kuorų.

https://www.facebook.com/poilsines/