Tema: Palėvenės vienuolynas

http://s017.radikal.ru/i439/1408/e3/5cbc98661a0d.jpg



Nuostabiu kraštovaizdžiu garsėjančioje Palėvenėje, Kupiškio rajone, iš tolo šviečia ant kalvos stovinti balta Šv. Dominyko bažnyčia, kurioje žmonių maldos nenutrūksta jau 335-erius metus.

http://s009.radikal.ru/i310/1408/64/f3cf1765d5a9.jpg

Visai kitoks šalia esančio dominikonų vienuolyno likimas – jis baigia pavirsti griuvėsiais, tačiau jie iki šiol tebetraukia žmones.

http://s017.radikal.ru/i431/1408/e1/1a981153a995.jpg

http://s018.radikal.ru/i525/1408/fd/d13310f0db60.jpg


Apima prieštaringi jausmai

Šv. Dominyko bažnyčia ir dominikonų vienuolynas, kadaise buvęs kultūros ir mokslo centras, dabar atgyja per sakralinės muzikos ir teatro festivalius.

Laikas ir žmonės smarkiai nuniokojo vienuolyną. Jis pradėjo nykti jau nuo 1863 metų sukilimo, kai buvo uždarytas.

Tarybiniais metais vienuolynas buvo paverstas gyvenamaisiais būstais, kultūros namais.

Vienuolių celes kolūkiečiai buvo pavertę grūdų saugyklomis.

Tik bažnyčia, joje dirbusių iškilių dvasininkų dėka, išliko iki mūsų dienų. Nors daugiau kaip 150 metų buvęs Aukštaitijos dvasinis ir kultūrinis židinys jau prigesęs, žmones jis tebetraukia gera savo aura ir įdomia praeitimi.

Baroko ir rokoko stiliaus bažnyčioje šiuo metu dirbantys restauratoriai po truputį atidengia jos tikrąjį veidą. Iš aštuonių čia esančių įspūdingų altorių jau restauruoti centrinis Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Dominyko altoriai. Restauratoriai šiuo metu triūsia prie Šv. Tomo Akviniečio altoriaus.

Kiti – aptrupėję, išblukę, negailestingai paženklinti laiko, kaip ir bažnyčios sienos, bet kartu ir žavintys savo paslaptimi.

Šalia Šv. Tomo Akviniečio altoriaus esančią pablukusią Šv. Florijono freską ant sienos, nutapytą po XIX amžiuje šventovę nuniokojusio gaisro, darko randas – elektros instaliacijos laidas. Jį nutiesė tarybiniais laikais bažnyčioje dirbę elektrikai.

Irstančiomis sienomis ir griūvančiu stogu vienuolyno duris, rizikuodami niekada iš čia nebeišeiti, varsto ne tik istorijos ir meno mėgėjai, savo krašto praeitimi besidomintieji, turistai, bet ir jaunavedžių poros.

Kalbama, kad kartais fotoaparatai užfiksuoja vienuolių dvasias, o laiko išgraužti, tamsūs ir siauri koridoriai atrodo apšviesti deglų, kaip anuomet, kai čia virė gyvenimas.

Aplankiusieji Palėvenės bažnyčios ir vienuolyno ansamblį iš čia išvažiuoja sužavėti ir kartu tarsi su akmeniu ant širdies. Gaila akyse nykstančio kultūros paveldo šedevro.

http://s019.radikal.ru/i628/1408/39/1a7a794c8bd2.jpg

Vienuolynui prikelti iš mirusiųjų reikalingi milžiniški pinigai. Kupiškio rajono savivaldybė mėgino šiam dominikonų kompleksui gauti Europos Sąjungos paramą, tačiau nesėkmingai.

„Jeigu šiais laikais rastųsi tokių dosnių mecenatų, kaip prieš kelis šimtus metų“, – pasvajoja Šv. Dominyko bažnyčios pastoracinės tarybos narė Aldona Ramanauskienė, ne vienerius metus dirbanti gide Palėvenėje.

Daug istorinės medžiagos perskaičiusi, išnagrinėjusi bažnyčioje rastus raštus ir dokumentus, moteris sutiko pavedžioti mus kelių šimtų metų senumo bažnyčios ir vienuolyno istorijos labirintais.

Už gyvybę – auka vienuoliams

Palėvenė oficialiai įkurta 1586 metais. Ukmergės teisėjas Mykolas Laurynas Odlianskis-Počobutas ir jo žmona Marijona iš Siesickių giminės 1676 metais įsteigė dominikonų vienuolyną ir tais pačiais metais pradėjo statyti bažnyčią.

Pasakojama, kad turtingas didikas Palėvenę pasirinko ne tik dėl jos kraštovaizdžio. Esą karo su švedais metu Počobutas, po pralaimėto mūšio persekiojamas švedų, pasislėpė Palėvenės miško koplyčioje.

Slėpdamasis ten nuo priešų jis sau pasižadėjo, kad jeigu liks gyvas, pastatys bažnyčią.

Švedai Počobuto koplyčioje nepastebėjo. Jis pakvietė dominikonus, kuriems dovanojo žemių, ir pastatė bažnyčią bei vienuolyną.

Iš pradžių bažnyčia buvo nedidelė. Bėgant metams ji buvo plečiama, statomos ir prijungiamos naujos koplyčios prie pagrindiniame fasade dominavusio pereinamojo bokšto su kupoliniu šalmu.

Galima tik spėlioti, kodėl Šv. Dominyko vardu pavadintos bažnyčios centrinis altorius skirtas ne šv. Dominyko, o šv. Jono Krikštytojo garbei.

Pagrindinis bažnyčios altorius buvo restauruojamas 4 metus – nuo 2005 iki 2009-ųjų. Restauratorių atnaujintas dešinėje esantis Šv. Dominyko altorius su šio šventojo paveikslu.

Šv. Dominykas vienoje rankoje laiko lazdą, bylojančią, kad dominikonai buvo keliaujantys vienuoliai, kitoje – atverstą knygą, liudijančią, kad jie buvo ir mokslo vyrai.

Kiti bažnyčioje esantys altoriai įvardyti dominikonų ordinui svarbių šventųjų vardais: Šv. Tomo Akviniečio, Šv. Jacinto, Šv. Kotrynos, Šv. Vincento, Švč. Mergelės Marijos, Nukryžiuotojo.

Šiuo metu Šv. T.Akviniečio altorių atkuriantis restauratorius Česlovas Bareika su kolegomis pasakojo, kad šis altorius ypač nukentėjęs nuo laiko. Cokolinė altoriaus dalis nuo drėgmės visiškai išblukusi. Nuėmę dažus restauratoriai po jais neišvydo ankstesniojo dekoro – jis tiesiog išbluko.

Daugelis apsilankiusiųjų Šv. Do-minyko bažnyčioje atreipia dėmesį, kad jos vidus – kryžiaus formos. Tokį jis įgavo, kai buvo pastatytos Švč. Mergelės ir Jėzaus Kristaus koplyčios. Pastarojoje esanti Nukryžiuotojo skulptūra, kuri į Lietuvą atgabenta iš Italijos. Tikima, kad ji daro stebuklus.

Dabartinės bažnyčios medinės grindys – visai ne tokios, kokias sudėjo dominikonai. Tikrosios – iš smiltainio plokščių.

A.Ramanauskienė neabejoja, kad kada nors, jeigu bus restauruojama visa bažnyčia, medinės bus nuplėštos ir atnaujintos senosios grindys.

Medinės grindys buvo sudėtos po 1955 metais kilusio gaisro grynai praktiškais tikslais. Mat autentiškos, iš smiltainio, buvo gerokai sugadintos vandens, kai buvo gesinamas gaisras, be to, šaltos klūpoti.

Bažnyčioje išlikusi fundatoriams skirta ložė su jų šeimos herbais. Prie didžiojo altoriaus kabėję 1672 m. tapyti Lauryno Mykolo Počobuto ir jo pirmosios žmonos Marijos portretai, tarybiniais laikais išvežti į Šiaulių „Aušros” muziejų, pakeisti kopijomis.

„Rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, kad fundatorių palaikai yra palaidoti po bažnyčios grindimis. Tačiau ar tai tiesa, nežinia. Bažnyčios rūsiai labai apleisti“, – „Sekundei“ pasakojo A.Ramanauskienė.

Pasakojama, kad dominikonų vienuoliai noriai laidodavo didikus bažnyčios rūsyje.

Tiesa, ne už dyką. Atgulti amžinojo poilsio šventovėje kainuodavę kelis šimtus auksinių, o štai šventoriuje – keliasdešimt kartų pigiau.
Dominikonų vienuoliams vienuolynui išlaikyti reikėjo pinigų. Tad jų galvos buvo užimtos ne tik dvasiniais ir švietėjiškais reikalais, bet ūkiniais.

Vienuoliai laikė daugybę gyvulių, turėjo žemės. Jiems dirbo apie 200 samdinių.

Vienuolyne išlikusi kamera, kurioje ant palubėje kabančio skersinio kabindavo gyvulių skerdieną.

Vienuoliai rinkdavo vaistažoles, iš kurių gamindavo vaistinius antpilus. Dominikonai už gyventojų aukas kalbėdavo rožinį laidotuvėse.
Vienuoliai ėmėsi ir tokių pasaulietinių verslų, kaip alaus gamyba, įkūrė daryklą, atidarė aludę. Pasinėrę į alkoholio gamybos ir prekybos verslą vienuoliai buvo užsitraukę Lietuvos blaivybės sąjūdžio įkūrėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus rūstybę.

Vyskupas, XIX amžiuje Palėvenėje pradėjęs blaivybės ir lietuvybės išsaugojimo judėjimą, vienuolius ragino liautis gaminti alų ir įkurti mokyklą.

Šie kurį laiką atsikalbinėjo, kad vienuolyne tam nėra sąlygų, bet paskui pakluso.

XVIII a. – XIX a. pirmoje pusėje vienuolyno patalpose veikė mokykla, kurioje kartu mokėsi vienuoliai novicijai ir civiliai jaunuoliai. Jie galėjo naudotis gana didele 970 knygų biblioteka, kurios seniausias leidinys atspausdintas 1552 metais.

Vienuolyno mokykloje dvejus metus mokėsi garsus architektas Laurynas Gucevičius (1753 –1798).

                                              http://i003.radikal.ru/1408/03/dbf67f36153a.jpg

Palėvenės vienuolyne nuolatos gyvendavo nuo 15 iki 20 dominikonų, kurie rūpindavosi savo ir aplinkinių gyventojų švietimu. Dominikonas D.Sutkevičius (1782 –1849) Palėvenėje apie 1835 m. parengė lietuvių-lenkų ir lietuvių-lotynų-lenkų žodynus, o Rapolas Jasikevičius 1855 –1859 m. išleido keturių tomų pamokslų rinkinį lietuvių kalba.

Ne viskas išliko

1690 metais pradėtos vienuolyno statybos tęsėsi ne vieną dešimtį metų, kol buvo pastatytas visas kompleksas.
Rašytinių šaltinių duomenimis, vienuolyno ansamblį sudarė daugybė įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių, apjuostų aukšta mūro siena.

Be vienuolių gyvenamojo namo, su bažnyčia sujungto koridoriumi, ūkinių trobesių, tarnų namų, čia buvusi špitolė, kurioje tilpdavę iki dvylikos asmenų.

Iki mūsų dienų išliko tik mūriniai statiniai: arklidės su vežimine, svirnas su malūnu, lavoninė, vienuolių gyvenamasis namas ir tvora su įvažiavimo vartais. Beje, dabar į vienuolyno kompleksą patenkama ne pro tikruosius vartus, o pro atsiradusius tarybiniais laikais, kurie buvo iškirsti mūrinėje sienoje.

Vienuolių gyvenamasis namas — netaisyklingos „P“ raidės formos, dviejų aukštų, mūrinis. Pirmame aukšte buvo vienuolių celės, svetainė, refektorius, buitinės patalpos. XX a. 9-ame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad pirmojo aukšto sienos buvo gausiai polichromuotos. Išliko XVIII a. sukurtų vienuolių dominikonų portretų, dekoratyvių augalinių motyvų kompozicijų fragmentai.
Tebėra ir koridoriuje įrengto altorėlio liekanos – Šv. Jono Krikštytojo išblukusi freska.

A.Ramanauskienė sako, kad būtent ji ir išgelbėjo pastatą nuo visiško sunaikinimo, nes sovietmečiu atsakingus funkcionierius pavyko įtikinti, kad vienuolynas – istorinė vertybė.

1988 metais vienuolynas įtrauktas į saugomo gamtinio landšafto teritoriją.

Atėmė turtus ir knygas

Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje prasidėjo vienuolynų naikinimo vajus, tačiau jis ne iš karto pasiekė Palėvenę.

Už bendradarbiavimą su 1863 metų sukilėliais po dvejų metų Kauno gubernatorius įsakė Palėvenės vienuolyną panaikinti, o jame esančius 20 vienuolių išskirstyti į kitus vienuolynus. Palėvenėje buvo palikti tik du vienuoliai parapijos pastoraciniam darbui.

Vienuolynas neteko visų savo turtų. Pasaulietinio turinio knygos iš bibliotekos perduotos Kauno gimnazijai, o dvasinio — paliktos vietoje.

Žinoma, kad klebonaujant kun. Jonui Šileikai (nuo 1906 m.) iš Palėvenės apylinkės kilęs studentas Jurgis Elisonas ( jis buvo baigęs, o vėliau ir direktoriavo Panevėžio J.Balčikonio vardo gimnazijai) surinko bibliotekoje likusias vertingesnes knygas ir perdavė Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai.

Kitas dominikonų bibliotekoje likusias knygas 1916 m. vokiečiai išgabeno į Vokietiją. Tokiu būdu garsioji Palėvenės dominikonų biblioteka buvo visiškai likviduota.

Po uždarymo Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblis labai sunyko. Ypač daug žalos padarė tarybiniais metais įsikūręs kolūkis.
Vienuolių celėse apsigyveno kolūkiečiai, kurie išgriovė autentiškas krosnis, išlupo parketo likučius, nudraskė lipdinius. Vienu metu vienuolynas buvo paverstas grūdų saugykla. Didžiausias nuosmūkis gavosi pereinamuoju be šeimininko  likus laikotarpiu 1990-1995m, kuomet  vedami smalsumo ir naudos vietiniai lupo buvusiais duris, langus, metalą...

1955 metų vasarą, kai vienuolyno gyvenamasis pastatas buvo paverstas kultūros namais, kilo didžiulis gaisras, smarkiai nuniokojęs ne tik vienuolyną, bet ir bažnyčią. Tuomet liepsnos prarijo ir netoliese stovėjusius vietos gyventojų namus.

A.Ramanauskienė pasakojo, kad bažnyčia nebuvo uždaryta tik tuomečio klebono Pranciškaus Masilionio, Palėvenėje tarnavusio daugiau kaip 30 metų, pastangomis.

Dvasininkas bažnyčios remontui paaukojo visas savo santaupas, rinko aukas ir skolinosi pinigus iš parapijiečių.

Jau 20 metų, kai dominikonų statiniai yra parapijos žinioje. Atlikti istoriniai, inžineriniai, architektūriniai tyrimai neleidžia abejoti, kad Palėvenė kaidaise turėjo puošnius statinius, kuriuos įrenginėjo ir dekoravo talentingi menininkai.

„Meldžiamės, kad vienuolynas būtų prikeltas naujam gyvenimui“, – kalbėjo bažnyčios pastoracinės tarybos narė.

Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt

2 Paskutinis redagavo Gijo (2014-12-30 22:26:34)

Re: Palėvenės vienuolynas

GENEROLO J.ČERNIAUS  TĖVIŠKĖ

Netoli Palėvenės nuokalnėje stovi senas paremontuotas medinis namas ir pagalbiniai pastatai pastatyti ant akmeninių pamatų sienomis iš molio sumaišyto su šiaudais .Čia gyveno Jono Černiaus (tuomet dar Černiauskas) būsimo Lietuvos savanorio, vėliau armijos generolo, šalies premjero tėvas Kazimieras Černiauskas, garsėjęs visoje apylinkėje kaip nagingas meistras, mūrijęs net Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią.Bandžiau surasti šio žmogaus nuotrauką-neradau, neradau ir jo motinos.
Drauge su tėvu plytą prie plytos dėti mokėsi prie darbo pratinamas ir jau ūgtelėjęs jo pirmagimis Jonukas. Tačiau istorija lėmė šiam vaikui kitokį likimą.
Namas buvo medinis, kaip dauguma kaimo sodybų, bet dengtas kokybiška šalto cinkavimo švediška skarda, kuri jau bus  visas 100m kaip guli ant stogo nėsyk nedažyta.Tėvas buvo nagingas ir darbštus žmogus gebėjęs sukaupti pinigų krūvelę ir pasistatyti gerus trobesius derlingoje priemolio žemėje.


http://s14.radikal.ru/i187/1412/c9/f44a57ee6a28.jpg


http://s020.radikal.ru/i708/1412/aa/0204d1a663b3.jpg


http://i067.radikal.ru/1412/b4/928b1cb833eb.jpg


http://s019.radikal.ru/i635/1412/95/bf9a5f562033.jpg


http://s020.radikal.ru/i705/1412/06/0ca86ac25fa6.jpg

Buvęs tvirtas tvartas, nebėra  prie jos prisišliejusios stačiu kampu daržinės, kuri buvo dengta sunkiomis betoninėmis čerpėmis, matyt neatlaikė laiko ir gamtos išbandymų.

http://i077.radikal.ru/1412/e0/af70112552a6.jpg


http://s020.radikal.ru/i709/1412/d0/c075767b9745.jpg


http://s019.radikal.ru/i600/1412/ad/674d5a801a14.jpg

Tebestovi šulinys, tik vietoje  medinių rentinių- betoninis apvadas, o gilyn į šulinį yra sudėti į sienas lauko akmenys, tais laikais tik nagingi šulinių kasėjai gebėjo juos įtvirtinti į sienas.

http://s017.radikal.ru/i407/1412/88/24b64e63b2f4.jpg

Lėmė medžiagų nebuvimas, brangumas ir tikėjimas,kad paprasti lauko akmenys tikrai nekeis vandens kokybės. Žemė čia labai derlinga ir palanki augalams, šiuo metu į molingą dirvą įsikibusios tebestovi senosios obelys, vaiskrūmiai, auga aukšta, stipri tamsios spalvos žolė. Netoliese teka upė Lėvuo, bet jau daugelį metų prie jos niekas nebesilanko, buvusi žmonių ir atskira arkliams skirtos maudyklės paskendo žolėse, žolės paslėpė ir giliąją upės vagą, kurioje kadaise knybždėjo juodakupriai vėžiai.

http://s017.radikal.ru/i416/1412/0d/3cc7a6716eec.jpg

Kalbėdavo,kad prigaudę vietiniai vežimus vėžiu pilnomis pintinėmis veždavo į Vilnių paprekiauti.


Išparpę nuo rudeniškos saulės kvapnūs apynių butonai dėka kurių vietiniai aludariai derliaus nuėmimo metui pasibaigus padarydavo puikaus naminio alaus, žinoma be konservantų

http://s009.radikal.ru/i308/1412/b9/1aaa4b077fa9.jpg


Kitoje upės pusėje  matyti kaimynų troba, ten gyvena jau kita žmonių karta, ganosi arkliukas


http://s47.radikal.ru/i115/1412/2c/dff73fa16cc8.jpg


Nepertoliausia ir Noriūnai, ten sūnaus Jono Černiaus vardu pavadinta aštuonmetė mokykla.


http://s017.radikal.ru/i408/1412/d0/fc694d52ae1c.jpg

Čia senoji mokyklos dalis, už langų buvo trumpalaikių pavasarinių Lėvens potvynių  metu įrengiama internatinė dalis, kur miegodavo vaikai kol upė leis grįžti į namus,nors ne visi vaikai ten gaudavo vietas, dalis nusimovę kelnes brisdavo į ledinį vandenį ir atstumdami plaukiančius ledus išlipdavo raudonomis kojomis už kokių 400m į krantą. Negirdėjau,kad būtų įvykusi nelaimė, taip jau buvo priimta-spręsti pačiam pro kur grįžti. Pro Paulianką vingis apie 10km ir vaikai to nenorėdavo. Tėvai ne visi apie vaikų sprendimus ne visi žinojo.
http://i069.radikal.ru/1412/e9/73a3a887db0d.jpg


Užlipus ant kalno matyti balta Palėvenės vienuolyno bažnyčia


http://s017.radikal.ru/i420/1412/66/323bbb6c69c8.jpg


http://s015.radikal.ru/i331/1412/8e/b1803871aade.jpg


Kaimynai prie miestelio nuima bulvių "panikių" derlių, bet nedaug jau darbštuolių apylinkėje belikę. Gyvenimas apgriovė kaimą.

http://s013.radikal.ru/i324/1412/c7/21791e26c433.jpg


Įma paskutinį rudeninį  kvapnų medų


http://s016.radikal.ru/i336/1412/39/c301efc0f6a1.jpg


Plačiau apie sūnų Joną Černių: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/Kari … os-eilinis
© Lietuvos žinios