Tema: Biržuvėnų dvaras

http://i019.radikal.ru/1308/5d/9ed629f5a646.jpg


http://s019.radikal.ru/i627/1308/9d/13e50a919dd3.jpg
Biržuvėnų dvaro istorija siekia XIII a. - jie minimi 1253m. balandžio 5 d. vyskupo Heinrich'o Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte, kaip „Birsine". XV a. čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras – seniūnijos centras. XVII a. pradžioje dvaras priklausė bajorams Kenstartams. 1637 m. Jonas Sebastijonas Kenstarta, Žemaičių seniūnijos vėliavininkas už 20 000 auksinių dvarą pardavė Pajūrio seniūnui Aleksandrui Vainai.
Vainos jį valdė 30 metų. 1667 m. Vladislovas Vaina ir jo žmona Feliciana Belikevičiūtė – Vainienė Biržuvėnus perleido Mykolui Gorskiui, herbo Nalęcz savininkui, Beržynų ir Pašatrijos valdytojui.

Biržuvėnų dvaro kompleksas yra svarbus ir unikalus Lietuvos kultūros paveldo objektas. Lietuvoje nedaug išliko medinės architektūros dvarų, juo labiau - visų pastatų kompleksų. Įdomu tai, kad Biržuvėnų dvaro sodyba išlaikė savo pirminę struktūrą, kuri susiklostė dar XVII-XIX amžiais, o tai nėra dažnas paveldas Lietuvoje. Dabar dvare yra 20 pastatų ir statinių, vieni išlikę geriau, kiti prasčiau. Išliko didelis parkas, dvaro kompleksui priklauso dvarininkų Gorskių bei Pirmojo pasaulinio karo metais žuvusių vokiečių karių kapinės, skenduolių kryžius, tvenkinys.
Biržuvėnai paminėti 1253 metais Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte.
http://s004.radikal.ru/i206/1308/c1/95c333f650ff.jpg
Tai rodo Biržuvėnus buvus vienu centrų. Nuo XV amžiaus Biržuvėnuose buvo karališkasis dvaras - to paties pavadinimo valsčiaus centras. Biržuvėnų valsčius driekėsi į šiaurę abipus Virvytės siauru ruožu link Latvijos dabartinių Telšių ir Akmenės rajonų teritorijomis. Vėliau karališkasis dvaras tapo privačia nuosavybe, jį valdė Kenstartai, Vainos, o pastarieji 1670 metais dvarą pardavė Tverų seniūnui Mykolui Gorskiui, valdžiusiam Beržėnų bei Pašatrijos dvarus.
http://s48.radikal.ru/i121/1308/ee/31b614e690ff.jpg
Iki 1928 metų, kai buvo vykdoma žemės reforma, Gorskių Biržuvėnų dvarui priklausė 465 hektarai žemės bei 50 hektarų miško.
Po 1990 metų, vykdant privatizaciją, dvaro pastatai parduoti jo teritorijoje gyvenusiems žmonėms, Savivaldybei liko tik dalis. Tai kėlė ir tebekelia problemų dėl dvaro komplekso išsaugojimo. Čia gyvenantys žmonės neturi pinigų ne tik rekonstrukcijai, bet neretai ir paprastai statinių priežiūrai.
Dvaro kompleksas gali išlikti tik jį visą perėmus Telšių rajono savivaldybei ar valstybei. Neseniai Savivaldybei perduota dar viena dalis pastatų.

Apie 1998 metus pagal PHARRE programą buvo parengtas Biržuvėnų dvaro investicinis projektas, tačiau lėšų tuomet negauta. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, atsivėrė galimybės struktūrinių fondų paramą panaudoti paveldo objektams išsaugoti ir rekonstruoti.
2004 metais sudegus Biržuvėnų dvaro ponų namui, atrodė, kad sunku bus išsaugoti visą dvaro kompleksą. Telšių rajono savivaldybei parengus projektus, skirta Norvegijos finansinių mechanizmų fondo parama ponų namui rekonstruoti. Vis dėlto dvaro kompleksą sudaro ir kiti pastatai. XVIII-XIX amžių didesni dvarai buvo suskirstyti į reprezentacinę, ūkinę, gamybinę ir gyvenamąją funkcines zonas. Biržuvėnų dvaro reprezentacinei zonai priklausė ponų namas, oficina (tarnų gyvenamasis namas) vežiminė ir arklidė bei teritorija prie šių pastatų. Toliau driekiasi ūkiniai pastatai, kumetynai.
Buvo nutarta pirmiausia atgaivinti reprezentacinę dvaro dalį. Vien restauruotas ponų namas nebūtų atspindėjęs šios zonos visumos. Parengus projektą, pateikta paraiška Europos Sąjungos 2007-2013 metų laikotarpio struktūrinių fondų paramai gauti.
Dvaras ir gamtiškai išraiškingos Biržuvėnų vietovės nuo seno traukė turistus. Prie tvenkinio yra išlikęs piliakalnis ir senovinės gyvenvietės vieta. Dvarui priklausančiame Inžinierių name įsteigtas kraštotyros muziejus. Privati bendrovė rekonstravo buvusio malūno-kartono fabriko, irgi priklausiusio dvarui, pastatą, tvenkinio užtvanką ir tiltą.

Tačiau tik gavus Norvegijos fiansinių mechanizmų ir Europos Sąjungos 2007-2013 metų struktūrinių fondų paramą, rekonstruoti statiniai ir sutvarkyta teritorija atskleidė reprezentacinės dvaro dalies grožį ir didybę. Ponų name įsikūrė biblioteka, turizmo informacijos centras, likusios patalpos atkurtos pagal autentišką ikonografinę medžiagą, padaryti ano meto stiliaus baldai.

Tarnų namas -- vienas iš seniausių dvaro pastatų, statytas dar XVIII amžiaus pabaigoje. Jis atrodė labai varganai.
Iš vežiminės ir arklidės - taipogi vienų seniausių pastatų - buvo likę vien griuvėsiai ir apirę pamatai. Statybininkai oficiną, vežiminę ir arklidę atstatė iš naujo.
Stengiantis išlaikyti pastatų autentiką, buvo naudojama mediena, stogai apdengti gontais, atkurtos fasadų apdailos detalės, akmenimis išgrįsta dalis teritorijos. Oficinos, vežiminės ir arklidės restauracija prasidėjo 2009, baigėsi 2012 metais.

Nuo XIV a. minimas Biržuvėnų karališkasis dvaras, kuris vėliau tapo privačia valda. Jį valdė Žemaičių karuža Jonas Sebastijonas Kenstartas, Pajūrio seniūnas Aleksandras Vaina (po 1637 m.). 1670 m. iš Vladislovo Vainos dvarą įsigijo Tverų seniūnas Mikalojus Gorskis. Ši dvarininkų giminė XVIII–XX a. pradžioje pastatė dvaro sodybą su rūmais, oficinomis, pagalbiniais gyvenamaisiais (kumetynai) ir ūkiniais gamybiniais (arklidė, vežiminė, kalvė, vandens malūnas ir kt.) pastatais, užtvenkė Virvyčios upę, 1909 m. įkūrė kartono fabriką (veikė iki 1938 m.), pastatė lentpjūvę.
      Antanas Gorskis, Žemaičių vėliavininkas, dvarą valdė nuo 1713 m. Nuo šių metų Gorskių giminė iš Biržuvėnų nebepasitraukė.Pirmąkart Biržuvėnų kaimas paminėtas 1253 m., neseniai atšventęs 750 metų sukaktį. Istorijos, architektūros, gamtos vertybių požiūriu Biržuvėnai – viena iš turtingiausių vietovių Telšių rajone.
Pagal 1907 m. parengtą A. Zaleckio projektą buvo atnaujintas XVIII a. pabaigoje įkurtas peizažinis parkas.
1940 m. Tarybų Rusijai okupavus Lietuvą, dvaras nacionalizuotas, o po Antrojo pasaulinio karo jame įkurtas tarybinis ūkis. Sovietmečiu dvare veikė ūkio administracija, gamybiniai ir ūkiniai padaliniai, pradinė mokykla, kultūros namai ir biblioteka.

1990 m. dvaro rūmų patalpose duris atvėrė etnografinis muziejus, kuriam pradžią davė bibliotekininkės Aldonos Simonavičiūtės sukaupti rinkiniai. 2004 m. viduryje muziejuje buvo apie 1500 eksponatų: etninės buities reikmenys, šventųjų paveikslai, maldaknygės, tautodailininkų darbai, senoji tekstilė, senoji ir šiuolaikinė keramika, fotografijos ir pan.

2004 m. pabaigoje dvaro rūmai sudegė. Gaisras sunaikino valgomajame buvusias XVIII a. glazūruotas krosnis ir židinį su Gorskių „Nalenč“ ir Vainų „Tromby“ herbais. Po gaisro rūmų tarplubyje aptiktas paslėptas XVI–XIX a. dvaro archyvas, albumai.
Jį sudarė apie 300 puošnių porceliano indų ir 4 buteliai vyno. Grafaitė lobį padovanojo Žemaičių vyskupystės muziejui.
Sodyba suskaidyta į reprezentacinę, ūkinę, gamybinę ir gyvenamąją (kumetynų) zonas. Joje dominuoja mediniai, vienaukščiai, stačiakampio plano, Žemaičių krašto tradicinei XVIII–XIX a. architektūrai būdingi pastatai. Prie malūno tvenkinio stūkso mūriniai gamybiniai pastatai – buvęs vandens malūnas-kartono fabrikas su lentpjūve, šalia kurių stovi medinis inžinieriaus namas.
http://s020.radikal.ru/i703/1308/5b/13063e77ceb1.jpg
Reprezentacinėje dalyje stovi vėlyvojo baroko bruožų turintys rūmai, prie kurių užpakalinio fasado XIX a. pristatytas fligelis. Tai vienas iš dviejų Lietuvoje išlikusių tokio tipo pastatų.
Dvaro teritorijoje yra 6 sakralinės bei mitologinės vietos: koplytstulpis su išdrožta šventojo skulptūrėle, Gorskių šeimos kapinės, vokiečių karių kapinės, medinis skenduolių kryžius, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės pėda. Manoma, kad Biržuvėnų parkas rekonstruotas XIX a. anksčiau čia augusio seno parko vietoje, o šis buvęs įkurtas natūralaus miško teritorijoje. Alėjoje, kuri veda prie Laumės pėdos, auga ąžuolai, kuriems arti 300 metų. Iš netoliese esančios kalvos teka šaltinis. Anot padavimų, čia trykštančių šaltinių vanduo yra stebuklingas – jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą.
Rūmus supa dvaro parkas, kurio masyvas išsidėstęs Virvyčios upės kilpoje. Centrinei jo daliai būdingi reguliaraus, o likusiam masyvui – peizažinio planavimo bruožai. Parteryje priešais rūmus stovi antikinio stiliaus mergaitės skulptūra,

http://s005.radikal.ru/i212/1309/75/1bb29d2e6e84.png

o vakariniame dvaro pakraštyje – medinė altana. Parke vyrauja vietinės medžių rūšys: paprastasis klevas, paprastasis uosis, mažalapė liepa, paprastasis ąžuolas, karpotasis beržas, paprastoji ieva. Iš introdukuotų želdinių auga europiniai maumedžiai, trakinis klevas, vakarinės tujos. Išsiskiria upės pakrantėje auganti ąžuolų grupė bei centrinėje parko dalyje esanti mažalapių liepų alėja, vedanti iki tvenkinio rūmų kryptimi.

2005 m. vasarą iš Paryžiaus į Biržuvėnus atvyko vienintelė gyva paskutiniųjų dvaro savininkų Onos ir Tomo Gorskių jauniausioji dukra Janina Gorskytė (g. apie 1920 m.). Ji papasakojo apie dvare paslėptą lobį, kurio paieškas pradėjo pagal atsivežtą brolio nubraižytą schemą.Lobis buvo ieškomas ilgai (apie šešias valandas) ir tik vakare jiems pavyko jį atrasti. Jis užkastas maždaug metro gylyje, po grindimis, medinėje dėžėje, kuri jau buvo sutrūnijusi. Anot A. Simonavičiūtės, darbą lydėjo Dievo apvaizda: iškasant nesudužo nė vienas indelis. Iškasti 284 keramikos vienetai, 6 stalo įrankiai, 2 metalinės šampaninės, 2 XIX a. pistoletai ir 4 vyno buteliai.
http://s019.radikal.ru/i643/1308/f1/365aba4e2cac.jpg A. Simonavičiūtė prisimena: „Galvojau, kad širdis sustos iš jaudulio“. Visą Meisseno (Drezdeno) porceliano rinkinį ponai de Nagourskiai paliko Lietuvoje, perdavę nuolatinai saugoti Žemaičių vyskupystės muziejuje.
http://s42.radikal.ru/i096/1308/27/a6df8d4a9677.jpg   
  Biržuvėnuose rastas Meisseno porcelianas buvo kaupiamas ne vieną dešimtmetį ir ne vienos Nalenč Gorskių kartos. Manome, jog pirmuosius porcelianinius gaminius įsigijo Žemaitijos kaštelionas Mykolas Nalenč Gorskis. Seniausi Biržuvėnų radinio Meisseno porceliano indai pagaminti 1723-1763 m., dekoruoti mėlynomis bei raudonomis gėlių puokštelėmis, auksuotais apvadais. Porceliano virtuozo Kendlerio laikotarpio (1720-1764) gaminiai buvo dekoruojami garsiosiomis įvairiaspalvių gėlių „Meisseno puokštelėmis“. Ši manufaktūra XIX a. įvaldė peizažinę porceliano tapybą – Biržuvėnų dvaro radinyje jais puošta keletas pietų stalo lėkščių. Manufaktūros vadovo Marcolini (1774-1814) laikotarpiu Meisseno indams būdingas ypač spalvingas dekoras.
Be Meisseno porceliano, radinyje yra ir kitų vokiškos – „Rozenthal & Co” porceliano manufaktūros indų, gamintų XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje. Tai itin plono, perregimo porceliano gaminiai. Dvaro radinyje yra keletas metalo gaminių: samtis, pagamintas Tilžėje, meistras Johannas Kownatzky (1733-1796); sidabrinis šauktelis - ankstyviausias Vilniaus auksakalio Benjamino Keidos darbas su auksakalio įspaudais bei užsakovo Liudviko Gorskio inicialais su 1777 m. data. Yra žinoma daugiau vilniečio darbų, kuriuos užsakė Liudvikas Gorskis: taurė Šv. komunijai, dovanota Šiluvos bažnyčiai su fundaciniu įrašu ir dviem herbais Nalenč; 1790 m. pagaminta taurė-kielikas, su fundaciniu įrašu, kadaise saugota Biržuvėnų dvare, dabar - MNW (Varšuvoje). Dvi sidabruotos šampaninės, pagamintos XIX a. viduryje „Frage Plague“ dirbtuvėje, Varšuvoje, taip pat du pistoletai, pagaminti XIX a. 3-4 dešimtmetyje Rygoje, rasti gana blogos būklės. Todėl šie radiniai už Žemaičių vyskupystės muziejaus lėšas buvo restauruoti Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centre.
2004 m. gruodžio 24 d. buvo rastas dar vienas lobis – caro laikų dokumentų, nuotraukų ir knygų archyvas: po gaisro iškrito virš bibliotekos tarplubyje buvęs dvaro XVI–XIX a. archyvas, keturi albumai. Apie tai spaudoje rašoma: Biržuvėnų bibliotekininkės sesuo Laimutė Simonavičiūtė prisiminė, kaip buvo rastas dvaro dokumentų ir nuotraukų archyvas. Besikapstydama po gaisravietę jos sesuo aptikusi iš perdangos iškritusias, purvinas, kiaurai vandeniu permirkusias senas knygas. Garbaus amžiaus moterys rinko ir į bibliotekininkės namus tempė radinį, kaip tik išmanė, jį džiovino, gramdė purvą, sausino. L. Simonavičiūtė pripažino, kad jos su seserimi nenorėjusios atiduoti archyvo „Alkai”, tačiau A. Simonavičiūtei buvę pagrasinta, kad ji neturinti kito pasirinkimo. Apie albumus komisija nieko neklaususi, tai A. Simonavičiūtė nieko ir nesakiusi.Suradusios nuotraukas, seserys nutarusios dėl jų atsiklausti dvarininkų šeimos, nes žinojo, kad jos nariai albumų išsivežti negalės. Todėl maniusios, jog geriausia nuskenuoti ir perkelti nuotraukas į kompiuterines laikmenas.
http://s018.radikal.ru/i515/1308/17/1e4efa89be50.jpg
Tuo tarpu, kaip sakė L. Simonavičiūtė, susipažinta su A. Ivinskiu. Šis, perskaitęs rajono spaudoje apie rastą dokumentų archyvą, kaip muziejininkas, paskambinęs seseriai. Toji papasakojusi, kad turinti ir kitą bėdą — fotoalbumus. A. Ivinskis pažadėjo pagelbėti — paėmė albumus, perkėlė nuotraukas į skaitmenines laikmenas — tai bent tiek turėta ką padovanoti atvykusiems dvarininkams. Dokumentų knygos  buvo perduotos Žemaičių muziejui „Alka”, o albumai, kuriuose yra 391 nuotrauka ir 197 atvirlaiškiai bei atvirukai, padovanoti Žemaičių vyskupystės muziejui.
http://s019.radikal.ru/i630/1308/e3/3a3da2acd628.jpg
Tarp restauravimui paruoštų medžiaga saugomos Gorskių plytinėje XIX a. degtos plytos. Kai kurių plytų vienoje pusėje yra įspaustos raidės „N. G. [Nalęcz Gorski]“, giminės herbas „Nalenč“, o po juo – gamybos data.