Tema: Gelgaudiškio dvaras

http://s020.radikal.ru/i718/1312/ad/7c63fb522e77.jpg


Gelgaudiškis – tai stambus ir vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, įaugęs į apylinkės gamtą. Keliais etapais išplėtotas didžiadvaris pietrytiniu pakraščiu nusidriekia vaizdingu Nemuno paslėniu, apimdamas papėdę slėnyje, šlaitų terasas ir plynaukštės ruožą su kompozicijos ašimis siejamais rūmais, ūkio kiemu, buvusiais tvenkiniais bei didingos sengirės medynu. Jis sudaro labai išplėtotą pastatų ir unikalaus parko ansamblį, užimantį net 118,5 ha plotą (toks nustatytas 1992.IV.7 LRV nutarimu Nr. 256; kitų šaltinių pateikiami plotai nepagrįstai sumažinti, neaprėpiant visumos, ir labai svyruoja). Ansamblis yra vienas seniausių Lietuvoje, bet rekonstruotas XIX a. iš senovinio – gal dar XVI a. geometrinio plano – su jungtimi į sengirę ir legendinio Velniakalnio panoramą.
Dar XV a., pasibaigus kryžiuočių karams ir prasidėjus Sūduvos–Suvalkijos krašto rekultivacijai, čia buvo įkurtas Skirsnemunės dvaro palivarkas, iš pradžių vadintas Gedigaudiškiu, o nuo 1599 m. minimas jau dabartiniu vardu. Vėliau išauga į didelę valdą iš pajamų, gautų kertant aplinkines girias. Nors savininkai daug kartų keitėsi , bet didžiadvario vaidmens Gelgaudiškis dar neprarado. Apie 1578 m. dvarą valdęs Povilas Sapiega fundavo 1-ąją medinę bažnyčią. Apie tą laiką suformuotas ir pirminis geometrinio plano parkas, kurio dekoratyvaus terasavimo žymės parko šlaite tebėra iki šiol. Nors valdos savininkai ir ribos keitėsi, iš Čartoryskių 1797 m. barono Teodoro Koidelio (Keudel) nusipirkta Gelgaudiškio valda sudarė 22 000 margų žemės. Ją įsigyti šiam Prūsijos didikui buvo palankios lengvatinės sąlygos dėl kilusios suirutės po paskutiniojo buvusios Abiejų Tautų Respublikos padalijimo šią dalį užvaldžius Prūsijai. Kraštotyrininkė Kristina Kelpšaitė rašė, jog tuometinėje Suvalkų gubernijoje tai buvusią didžiausia dvaro valda, kuriai priklausė 43 kaimai. Ir tai dar ne visa senoji valda, nes mažesnę dalį, pavadintą Aukštutiniu Gelgaudiškiu, iš Čartoryskių buvo nupirkęs kitas savininkas – Otonas Melkė.
Neoklasicistiniai naujieji dvaro rūmai buvo pastatyti 1842–1846 m., kai baronas Gustavas Koidelis iš esmės rekonstravo dvaro ūkį. 1844 m. ūkio sistemą sudarė 14 įrengtų palivarkų – Šakių, Trakų, Kriaučiūniškių ir kt. – su kapitaliniais ūkio pastatais. Imta auginti veisliniai žirgai, įsteigta šveicariškų sūrių gamykla ir įdiegtos kitos ūkio naujovės.
Naujieji Gelgaudiškio rūmai buvo pailgo stačiakampio plano, mūriniai, vienaaukščiai, su dideliu pusrūsiu, būdingų klasikinių formų. Jie paryškina masyvių kolonų portikas, kurį viršuje puošė frontonas su akroterijum. Rūmai turi du kampinius rizalitus ir fligelį. Aplink pastogę profiliuotas karnizas, o abiejuose rūmų galuose vienodi frontonai ir karnizai. Kadaise rūmai turėjo puošnų moderno bruožų interjerą, bet ilgai neprižiūrimas ir suniokotas gaisrų beveik sunyko, liko tik menkos jo žymės. Ansamblio kompozicija raiškiai ašinė. Pagrindinė, statmena rūmams ašis – ateinanti sena didinga keturių eilių sidabrinių klevų alėja ir kitapus nusileidžianti šlaito laiptais tarp milžiniškų ąžuolų Nemuno link. Įvairūs ūkio pastatai išdėstyti daugiausia simetriškai kompozicijos ašių ir pagrindinių takų atžvilgiu.
XIX a. viduryje Koideliai pardavė Gelgaudiškį ir išvyko į Drezdeną, nes Rusijos valdžia 1887 m. uždraudė svetimtaučiams valstybės pakraščiuose turėti dvarų. XX a. pradž. dvarą įsigijo Medardas Komaras ir jį rekonstravo. Kartu buvo perplanuotas 300 margų parkas, įrengta Koidelių šeimos koplyčia ir kapinės.
Deja, XX a. nebuvo palankus ansamblio raidai. Nykstantį Gelgaudiškio dvarą, nualintą Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos bei spaudžiant artėjančiai dvarų žemėvaldą suvaržiusiai Lietuvos žemės reformai, Komaras pardavė dvarą Lietuvos moterų draugijai, įkurdinusiai čia vienuolių šaričių globojamą vaikų prieglaudą (apie 80 globotinių), veikusią iki 1941 m. Antrojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūręs štabas, vėliau karo ligoninė. Sovietmečiu įkurdinti vaikų namai, o 1966 m. – pagalbinė internatinė mokykla.
Visų tų įvykių ir permainų nuskurdintą buvusį turtingą ir dekoruotą rūmų interjerą visiškai suniokojo 1979 m. rūmuose kilęs gaisras.
Tačiau nors nualintas ir apleistas ansamblis tebėra dabartinio Šakių r. vienos iš seniūnijų centro svarbiausias akcentas didingame Nemuno paslėnyje, dar sovietmečiu paskelbtas kultūros paminklu. Ryškiai sudėtinio tipo Gelgaudiškio parkas pagal kompleksinę vertę yra vertingiausias Suvalkijos regione. Parką sudaro savitos dalys: senoji sudėtingos geometrinės kompozicijos kartu su dabar apirusia tvenkinių sistema; vėlyvesnė peizažinė, gamtovaizdiškai išplėtota sengirė už tvenkinių iki Šilupės klonio bei jungiamoji su dominuojančia spinduliškų „takų žvaigžde“. Pastaroji dalis įrengta, gelgaudiškiečių senbuvių pasakojimais, medžioklių sumetimais – kad varovų iš toli atbaidytus žvėris, kertančius spinduliškus takus, galėtų apšaudyti žvaigždės centre įsitaisę medžiotojai. Be šio reto Lietuvos parkuose elemento, senojo dvaro laikotarpio parko šlaite į Nemuno slėnį išlikęs kitas retas Lietuvos parkų plano elementas – pakopomis terasuotas šlaitas dekoratyviesiems augalams, gėlynams eksponuoti. Deja, jis seniai apleistas irsulaukėjęs savaiminiais želdiniais. Tačiau prieš pusšimtį metų parkotyrininkas A. Tauras čia priskaičiavo 11 bermų, išdėstytų kas 1,5 m viena žemiau kitos. Tai užfiksuota jo paskelbtuose planuose. Apskritai šio tyrėjo dėmesį patraukė senoji parko dalis: „Labai sumaniai klasikinis išplanavimas panaudotas banguotą reljefą turinčiame Gelgaudiškio parke. Čia aiškios dvi viena kitai statmenos kompozicijos ašys, susikertančios ovalo formos gazone. Pagrindinė ašis, einanti skersai rūmų ir sutampanti su ilgesniąja gazono ašimi, turi daugiau meninę paskirtį. Šioje ašyje PR (pietryčių – red. past.) rūmų yra abipus dviem medžių eilėmis apsodinta alėja (tai garsioji sidabrinių klevų alėja, mūsų su Leonu Čibiru ištirta ir atskirai aprašyta. Antroji kompozicijos ašis skirta susisiekimui. ŠR (šiaurės rytinėje – red. past.) parko dalyje ji pereina į upelio krantu vingiuojantį taką, kuris jungia aukštutinę ir žemutinę parko dalis. Tarp jų bermomis, t. y. siauromis gulsčiomis juostomis, įsiterpęs suskaidytas aukštas šlaitas, prie kurio viršuje ir apačioje eina įdomias perspektyvas teikiančios tiesios plačios alėjos.“
Pažymėtini ir didingi laiptai, tarp šlaito ąžuolijos leidęsi nuo rūmų į Nemuno slėnyje esančią parko dalį ir Žemutinį Gelgaudiškį su neogotikine Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Sudegus medinei, ji pastatyta iš plytų mūro 1866–1868 m., stačiakampio plano, vienabokštė su 3 bokšteliais, apside ir zakristijomis prie jos. Darni jos architektūra pažymima Lietuvos architektūros istorijoje: „bažnyčia gerų proporcijų, originalaus silueto. Pagrindinio fasado viduryje, sienos plokštumoje kyla grakštus aštuoniakampis bokštas su smaile. Lėkštos mentės jį skiria nuo horizontaliu atiku užbaigtų fasado šonų. Bažnyčios išorę pagyvina plytų mūro fone kontrastingai tinku išryškintos smailiaarkės nišos.“ Spėjama, kad suprojektuota baigusio Varšuvos Meno mokyklą Marijampolės apskrities inžinieriaus Valerijaus Rybarskio.
Minėtos rekonstrukcijos XX a. sandūroje metu parkas buvo pertvarkytas, jo gamtovaizdis išplėtotas bei praturtintas retaisiais augalais: sidabriniais klevais, paprastaisiais ir plikaisiais (bene rausvažiedžiais? – aut. past.) kaštonais, juodosiomis ir Veimuto pušimis, baltažiedėmis robinijomis, amerikinėmis liepomis. Ypač unikali buvusi 4 eilių (dabar apretėjusi) sidabrinių klevų alėja. Didinga parko ąžuolija, vešlumu pranokstanti garsųjį Kauno Ąžuolyną, o stambiausias ąžuolas ties rūmų šiaurės rytų kampu yra daugiau kaip 1,5 m skersmens. 1974 m. Paminklų restauravimo institute atlikti Leono Čibiro ir Kęstučio Labanausko želdinių tyrimai parko dalyje inventorizavo per 2000 medžių, iš kurių per 400 brandžių ąžuolų. Ypač savita ir lizdais išugdytų ąžuolų alėja. Parko paribiu su sengire tekančios Šilupės klonyje dunkso viena stambiausių Lietuvos paprastųjų eglių – jos aukštis 42 m, skersmuo apie 1 m. Retėja jau amžiaus ribą pasiekusių keliasdešimties paprastųjų kaštonų alėja. Pažymėtini dar tokie reti medžiai kaip amerikinė liepa ir rausvažiedis kaštonas, stambūs maumedžiai, bukai, trešnės, juodoji pušis ir kt. Kelios parko alėjos, suformuotos iš skirtingų rūšių medžių – be minėtų sidabrinių klevų, dar liepų, eglių, ąžuolų, kaštonų.
Deja, išvirtus neprižiūrimiems užtvankų pylimams ir įsismarkavus vandens erozijai šlaitų griovose, sumenko parką turtinusi sudėtinga tvenkinių sistema. Parkas pasižymi daugiasluoksne kultūrine verte, bet sovietmečiu rengti tvarkymo projektai liko neįgyvendinti. Todėl pagrįstai „Lietuvos žinių“ korespondentas Kazys Kazakevičius apgailestauja, kad „rūmų būklė kasmet vis blogėja“, o ir visos „Gelgaudiškio dvaro sodybos ateitis pastaraisiais metais tapo labai neaiški.“
Didingą dvaro ansamblį ir iki pat Nemuno besidriekiantį vieną stambiausių Lietuvoje parkų Marijampolės apskrities administracija linkusi suskaidyti, dalimis perduodama Valstybės turto fondui. Kol kas tai nedaroma tik todėl, kad nėra visos sodybos detaliojo plano. Baiminamasi, kad pažeidus vientisumą bus sumenkinta ansamblio kultūrinė vertė: rūmai gali likti be iškilmingo ovalinio privažiavimo, kitiems savininkams atitektų centrinė sidabrinių klevų alėja, neaišku, kas turėtų pasirūpinti prie rūmų esančiais unikaliais rūsiais. Vienintelė išeitis galėtų būti turtingas investuotojas, kuris pajėgtų įsigyti šį puošniausią Suvalkijoje ansamblį, puikiai tinkantį rekreacijai ir turizmui. Juo labiau kad Gelgaudiškio parkas įtrauktas į neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašą. Tiesa, atkūrus Nepriklausomybę, bendradarbiaujant Panemunių regioniniam parkui ir Danijos kompanijai „Hedeselskabet“, 1999 m. projektu turistams įrengtas parko pažintinis takas su tilteliais, laiptais, mažosiomis architektūros formomis, lauko baldais, dekoru, kurie įrengti taikant tradicinę medžio darbų metodiką.
Girininkija sutvarkė ir praretino maršruto patakių medynus. Takas veda į senuosius dvaro rūmus, pagrindines alėjas, mitologines vietas, baronų Koidelių kapines, takų „žvaigždę“. Pažintiniame take įrengtos poilsiavietės su miško baldais, liepteliai ir tilteliai per griovas, mediniai laiptai prie aukščiausios Suvalkijos eglės, medinės skulptūros, dekoras, rodyklės turistams, informaciniai stendai ir t. t. Prakirstos regyklos vaizdams į Nemuno slėnį ir kitus kraštovaizdžio elementus. Gelgaudiškio parkas įtrauktas ir į turistinį dviračių tako maršrutą kairiuoju Nemuno krantu. Rengiamas ir vandens turizmo maršrutas Nemunu. Tikimasi, kad šis vienas seniausių ir vertingiausių parkų bus pritaikytas visuomenės poreikiams, pagerins žmonių gyvenimo ir aplinkos kokybę, bus išsaugotas ateities kartoms kaip neatskiriama Lietuvos istorinio kraštovaizdžio, kultūros ir gamtos paveldo dalis.
Ansamblis įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių Registrą kaip architektūros, istorijos, urbanistikos, kraštovaizdžio paminklas su 9 ūkiniais statiniais, deformuotos tvenkinių sistemos fragmentais; tik rūmai apleisti, patyrę vandalizmą ir 1979 m. gaisrą.

Jau XVI amžiuje čia buvo Karališkasis dvaras. Karalius Žygimantas 1539 metais čia įkūrė parapiją, jo paliepimu buvo pastatyta bažnyčia.

                                                    http://s019.radikal.ru/i620/1312/ac/5a563f6c0b19.jpg

Paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkijai ir LDK susijungė, sudarydama konfederaciją – Abiejų tautų respubliką. Tai prieštaringa asmenybė. Vieni istorikai jį liaupsina, kiti atsiliepia kritiškai, neigiamai. Nesutariama dėl politinės veiklos ir istorinio vaidmens.
Lenkijos-Lietuvos karalius Žygimantas Augustas, Jo tėvas buvo Žygimantas Senasis, Motina Bona – Milano kunigaikščio Jono Galeaco Sforcos duktė.


Komarų valdymo laikotarpis skaičiuojamas nuo 1830 metų, kai dvarą nupirko buvęs Napoleono armijos pulkininkas, vėliau – Vilniaus aukščiausiojo teismo prezidentas Juzefas Komaras (miręs 1847 m.)
Jo tėvai: Antanas Komaras – dvarininkas bajoras (herbas "Komar"), 1765 m. Volkovysko kardininkas, ir I. Stankevičiūtė-Komarienė – dvarininkė. Brolis Ignotas Komaras – dvarininkas.
Apie 1790–1791 m. J. Komaras buvo Ukmergės karinis ir civilinis komisaras.
XIX a. pradžioje, J. Komaras buvo Lenkijos kariuomenės pulkininkas ir pasiuntinys į Seimą, kaip Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto armijos dalinio karininkas dalyvavo 1812 m. žygyje į Maskvą.
1831 m. sukilimo laikotarpiu J. Komaras buvo savo lėšomis sudaręs pulką ir jam vadovavo, bet carinės Rusijos valdžios represijų dėl to išvengė ir vėliau dirbo Vilniaus vyriausiojo teismo 2-ojo departamento pirmininku.

J.Komaras supirko daug dvarų: savo gimtinę Palėvenę, Raguvėlę, Panemunį, Onuškį ir kitus. Savo turtą jis padalino trims sūnums: Teofiliui – Onuškio ir Panemunio dvarus, Konstantui atiteko Palėvenė ir Raguvėlė, o Vladislovui atidavė Baisogalą su aštuoniais jai priklausančiais palivarkais. Panevėžio apskrities bajorų maršalka Vladislovas Komaras (1810-1896) buvo vedęs du kartus: pirmą kartą Kotryną Zajančkovską (1810-1873), antrą – Anną Končanką (1847-1900), kuri vėliau su jaunesniuoju sūnumi Medardu nupirko Gelgaudiškio dvarą. Mirdamas V.Komaras Baisogalos dvarą prisakė perduoti savo vyriausiajam sūnui iš antrosios santuokos, irgi Vladislovui (1885-1941). Tai paskutinysis Baisogalos dvaro savininkas iki 1940 metų nacionalizacijos. Gyvenimą jis baigė tremtyje. V.Komaras buvo vedęs kunigaikštytę Rožę Voronecką, kuri mirė 1962 metais.
Rūmai
Dalį dvaro ansamblio statinių jau apniokojęs laikas, tačiau rūmuose ir šalia stovinčiuose pastatuose verda mokslinis, kultūrinis gyvenimas. Centrinių rūmų, kurie buvo aprengti restauratorių pastoliais, visu grožiu nepamatėm, tačiau gero pavydo graužiami apžiūrėjom naujai restauruotą oficiną, rūmų vidų. Pasak mus lydėjusios instituto darbuotojos, rūmų salėje, kur yra labai gera akustika, koncertuoja garsūs klasikinės muzikos atlikėjai, kaip Sigutė Trimakaitė, Virgilijus Noreika, Čiurlionio kvartetas, kasmet vyksta poezijos šventės. Perspektyvoje iš europinių fondų lėšų numatyta restauruoti visą dvaro ansamblį.
Dvaras prieš remontą:


                  http://s57.radikal.ru/i157/1312/cd/1f366ba22bb9.jpg



Išliko dauguma Komarų statytų pastatų. Pasak architektės Romualdos Tarabildienės, dabartiniai puošnūs dvaro rūmai pastatyti XIX a. viduryje. Rūmai su ratine – žirgynu ir virtuve – sandėliu sudaro pusiau uždaros kompozicijos ansamblį, apie kurį grupuojasi kiti pastatai: oranžerija, šulinys, ledainė, kumetynas, tvartas su diendaržiu. Vienas iš gražiausių ūkinių pastatų – vėjo malūnas. Jis olandiško arba kepurinio tipo, trijų aukštų, su cokoline dalimi, tinkuotomis aštuoniakampėmis piramidės formos sienomis, puoštomis įvairių formų arkomis. Pirmasis rūmų aukštas – klasicistinio, antras – renesansinio, trečias – gotikinio.
Gautas finansavimas ir  pabaigti atstatymo darbai


http://s004.radikal.ru/i205/1312/22/2b2ed8e857c1.jpg


Pasakojimas apie dvarą
Šimkaitis Antanas, Adomo,Gim.1908 m., gyv. Šakių raj. Dabitų km.

Komaro dvaras buvo mūsų dvarų centras. Čia suvažiuodavo špekteriai į pasitarimus.
Rūmus tvarkė ir prižiūrėjo keli žmonės. Tais laikais, kaip ir dabar, prieš rūmus buvo didelis klombas gėlių. Čia sėdėdavo Komaras su savo žmona.
Visi takai buvo gražiai išskutami.
Komaro laikais buvo labai gražiai tvarkomos alėjos. Tas kelias, kuris eina nuo rūmų link mokyklos vadinosi klevų alėja. Čia auga sidabriniai klevai. Nuo rūmų į vakarus yra kaštonų alėja, o iš pakalnės į rūmų sandėlius einantis kelias buvo vadinamas liepgankiu, nes kelio pakraščiais auga liepos.
Komaras buvo labai turtingas. Jam priklausė miškas, laukai, panemunė. Jis turėjo sodų, daržų. Žymesni sodai buvo trys. Leidžiantis nuo kalno žemyn, kur dabar gyvena Atgalainis, buvo sodas vadinamas Bomšiūre. Ten, kur buvo kepykla, kur estrada, einant link Baronkapinių, buvo sodas labai įdomus savo forma. Vadindavo jį Teresais, nes medžiai augo lyg ant laiptų. Trečias sodas buvo čia, kur dabar yra vaikų darželis. Jis buvo vadinamas Agrodninko sodu.
Komaras rūpinosi ne tik savimi, bet ir gyventojais. Ten, kur buvo kepykla, Komaro laikais stovėjo didelis namas, apie 200 m. ilgio. Smetonos laikais čia buvo ubagynas. Tas namas neapgadintas išbuvo iki 1941 metų. Paskui prasidėjo karas, tai pusę to namo nugriovė, o kai Komaras pabėgo ir atėjo Tarybų valdžia, tai buvo nustatyta kiek gali vienas žmogus nusigriauti. Žmonės taip ir darė: griovė ir iš surinktų plytų statėsi sau namus.
Kiti butai buvo ant kalno. Čia, kur dabar gyvena mokytojas V.Červinskis. Šitie butai buvo pastatyti iš raudonų plytų, todėl buvo vadinami raudonbučiais.
Komaras turėjo daug gyvulių, taigi reikėjo daug pašaro. Aš prisimenu du kluonus. Vienas kluonas buvo tas, kuris sudegė nelabai seniai, prie mokyklos. Žinoma čia buvo tik dalis viso kluono. Iš tikrųjų jis buvo apie 300 m. ilgio. O pakalnėje už bažnyčios, buvo šiopa. Į ją veždavo šieną iš lankos.
O tas sandėlis su mažais langiukais buvo špykėrė. Į ją Komaras pildavo grūdus.
O tas pastatas, kur anksčiau buvo mokykla, buvo pilnas gėlių. Tas gėles prižiūrėdavo atskiras žmogus. Tarp to gėlyno ir rūmų yra prūdas. Jį vadindavo Žalaunyčios prūdu, o pavadinimas kilęs tikriausiai nuo to, kad prūdo vandeniu laistydavo žoles – gėles.
Be šito buvo dar du prūdai. Vienas iš jų dar išlikęs. Prieš špykerį esantis prūdas buvo vadinamas Veizaprūdžiu. Toks pavadinimas kilęs gal nuo to, kad buvo skaidrus vanduo. Dabar tai jau neskaidrus, į jį žmonės pila visokius nešvarumus, leidžia plaukioti antims, girdo gyvulius, prie Komaro taip nebuvo. Buvo atskiras prūdas, kuriame voliodavosi kiaulės. Jis nuo to ir pavadinimą gavo – Kiaulinis. Nuo miško pusės buvo perkasa, pylimas ir įstatytas storas medinis vamzdis. Jis būdavo užkimštas. Pavasarį, kai prūdas patvindavo, vamzdį atkimšdavo ir vanduo bėgdavo į laukus, į Nemuną. Šitas prūdas buvo negilus, bet labai platus. Dabar to prūdo jau nėra, likusi tik jo vieta, gili palaukė, einant nuo mokyklos link miško. Ir ta perkasa yra. Dabar ten pastatytas tiltas.
Šiliuky auga maumedžiai. Žmonės juos sodindavo lerkėms. Tai irgi sodinta prie Komaro. Tam lerkyne buvo pastatytas apvalus namas su langais. Lerkyne buvo pilna fazanų. Jie ten gyveno žiemą vasarą, perėdavo, vaikus augindavo.
Netoli nuo lerkyno tik jau palaukėje buvo šuninė. Mes, vaikai, labai mėgdavome žiūrėti į juos. Šunims buvo pastatytas neaukštas namas, bet labai ilgas... Šunys čia gyveno dviem aukštais, kiekvienas žinojo savo landą ir tik į ją lįsdavo. Tas namas aišku buvo aptvertas aukšta vieline tvora. Ir tų šunų buvo visokių: didelių, mažų, gauruotų, beveik plikų, panašių į veršiuką, visokių, visokių.
Komarui priklausė visas šiliukas. Čia buvo iškirsta žvaigždė. Žvaigždė buvo vadinama todėl, kad į vieną tašką susiėjo aštuoni keliai. Buvo po du sujungti taip, kad iš centro išvažiavus vienu keliu, kitu buvo galima sugrįžti. Po tą žvaigždę vykdavo uliavonės. Komaras su žmona susėsdavo į bričką, o kučierius važinėdavo juos po mišką.
Dar šiliukyje yra asesoriaus kalnas. Ten yra palaidotas dvaro tarnautojas, kuris čia nusišovė. Labai ilgai čia stovėjo kryžius, dabar tikriausiai jo nėra.
Dar yra Velnio kalnas. Kodėl jis taip vadinamas aš nežinau, bet šalia Velnio kalno yra Pakaruoklių kalnas. Šitas kalnas taip vadinamas dėl to, kad čia buvo pastatytos kartuvės, kur kardavo dvare nusikaltusius žmones.
Komaras buvo išbėgęs iš Gelgaudiškio į saugią vietą, o kai revoliucija praėjo, žmonės aprimo, vėl sugrįžo. Kai sugrįžo, tai buvo dar poniškesnis. Jis parsivežė tokį žaidimą (badmintoną) ir žaisdavo su žmona pakalnėje. Ten buvo išcementuota aikštelė, per vidurį nutiestas tinklas. Vienas stovėdavo vienam aikštės gale, kitas – kitame ir mušinėdavo vienas kitam mažą kamuoliuką.
Mes, būdami dar vaikai, labai įvertinom šitą aikštelę. Nulikę vis bėgdavom ten, o tėvams sakydavom, kad „ bėgam pasilakstyt ant cimento“.
Paskui atėjo Tarybų valdžia. Prasidėjo parceliavimas, žemės dalijimas. Žmonės grobė viską, nešiojo ir neliko to grožio, kuris buvo Komaro laikais.