Tema: Astravo dvaras

http://s020.radikal.ru/i716/1311/29/e7ae00834e9c.jpg

Paveldėjęs Biržus, Jonas Tiškevičius atsisakė minties atstatyti istorinės Radvilų pilies griuvėsius ir ten įrengti savo rezidenciją. Jis nusprendė reprezentacinius rūmus pasistatydinti Astrave. Juos grafui projektavo garsus Vilniaus architektas Tomas Tišeckis (minimas 1824–1861 m.), kuriam įtaką darė „itališkų vilų stilius“. Rūmų interjero dekoravimą grafas pavedė vietiniam meistrui Steponui Jurevičiui (1818–1893), kuris išdrožinėjo boazerijas, laiptų turėklus, indaujas, langų apvadus, ąžuolinius frizus su stilizuotomis ąžuolo lapų ir gėlių pynėmis. Rūmai statyti keliais etapais 1841–1862 m. Jie buvo nuostabiai išpuošti stilingais baldais, porceliano dirbiniais, veidrodžiais, paveikslais. Rūmuose Jonas Tiškevičius sukaupė vertingą biblioteką ir archyvą.
Kitas Tišeckio suprojektuotas statinys Astravo dvaro sodyboje buvo žirgynas-ratinė.
1857–1860 m. statyti vandens malūnai ir 51 metrų ilgio tiltas-užtvanka primena romėnų akveduką. Tai originalus architektūrinis bei inžinerinis įrenginys, kuris sulaikė Širvėnos ežero vandenis, tekančius Apaščios upe. Visą dvaro sodybą supo tvora, kampuose (prie vandens) pastatyti keturi stebėjimo bokštai, įrengti dveji vartai: platūs prie įvažiavimo tiltu į rūmus, o siauresni vedė į kumetynus ir dvaro tvartus. Sargo namelis, vartai, stebėjimo bokštai, puošę krantinę, tapo neatskiriama dvaro sodybos dalimi. Sutvarkytas parkas, įrengta tvenkinių sistema, įkurdintos gulbės.

http://s019.radikal.ru/i604/1311/3d/8e3b6059762e.jpg

Jonas Tiškevičius nusprendė savo lėšomis Biržuose pastatyti naują katalikų bažnyčią. 1845–1846 m. užsakė ją suprojektuoti architektui Tomui Tišeckiui. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta ant kalvos greta Radvilų pilies. Ji statyta 1851–1861 m., stačiakampė, dvibokštė, trinavė, su dviem zakristijom, virš jų emporos ir prienaviai. Bažnyčią puošia italų kilmės skulptoriaus ir tapytojo Pranciškaus Andriolio (1794 – paskutinį kartą minimas 1861) stiuko dekoras ir Jono Tiškevičiaus funduoti bažnyčios altoriams krokuviečio tapytojo Władysławo Majeranowskio (1817–1864) paveikslai: Šv. Jonas Krikštytojas, Šv. Mykolas Arkangelas, Šv. Petras, Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu.
Jonas Tiškevičius, matydamas pasenusią Nemunėlio Radviliškio koplyčią, nusprendė funduoti naują katalikų bažnyčią. 1849–1854 m. miestelio viduryje pagal architekto Kosowskio projektą pastatyta eklektiška, turinti klasicizmo bruožų mūro (dolomito) bažnyčia raudonais plytiniais (netinkuotais) piliastrais, langų apvadais ir karnizais. Ji tituluota Švč. Mergelės Marijos vardu. Bažnyčia stačiakampė, su masyviu trijų tarpsnių bokštu pagrindiniame fasade, joje trys mūriniai altoriai.


                                   http://s018.radikal.ru/i510/1311/8b/f8eac2afde95.jpg

Prašant Jonui Tiškevičiui, 1862 m. gegužės 29 d. imperatoriaus įsaku buvo patvirtintas nedalomas žemėvaldos vienetas – Biržų majoratas, kuriam numatyta griežta paveldėjimo tvarka. Įkurti ir įteisinti Biržų majoratą bei tapti pirmuoju majorato savininku Jonui Tiškevičiui prireikė didelių pastangų. Nors grafas nepaliko testamento, artimiausi giminaičiai žinojo velionio valią. Viengungio turtą po jo tragiškos žūties (1862 m. rugpjūčio 20 d.) paveldėjo broliai, o Biržų valdos atiteko vyriausiojo brolio Juozapo (1800–1844) vyriausiam sūnui Mykolui (1828–1897) vedusiam Mariją Radvilaitę (1830–1902).
Bendra tuometinė Lietuvos kultūros situacija bei artimų giminaičių archeologų Konstantino (1806–1868) ir Eustachijaus (1814–1873) Tiškevičių veikla turėjo didelės įtakos Mykolui Tiškevičiui. Jie įtraukė giminaitį į kultūrinio gyvenimo sūkurį. 1856 m. grafas tapo Vilniaus archeologinės komisijos tikruoju nariu steigėju-geradariu, 1857 metais – Imperatoriškosios archeologijos draugijos Peterburge garbės nariu, o 1859 m. – tikruoju nariu.
Mykolas Tiškevičius aktyviai įsitraukė į Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Jau 1852 m. grafas, pritardamas Eustachijaus Tiškevičiaus ketinimui prie Vilniaus mokslo apygardos įkurti muziejų, padovanojo 1003 vienetų monetų ir medalių rinkinį. 1854 m. Šv. Kazimiero dieną jis paaukojo Vilniaus katedrai meistriško darbo kieliką, didikui kainavusį 600 raudonųjų auksinių. Be įvairių dovanų Vilniaus senienų muziejui, Mykolas Tiškevičius finansavo vitrinų, skirtų numizmatikai eksponuoti, įstiklinimą, taip pat būtiniausių baldų įsigijimą, o kartu žmona rėmė ir Vilniaus teatrą.

                      http://s017.radikal.ru/i436/1311/e3/38e29d3fca10.jpg

Prie Archeologijos komisijos ketinta įsteigti dailės mokyklą. Mykolas Tiškevičius buvo numatytas šios mokyklos viceprezidentu. Planuota Vilniuje įsteigti atskirą Meno galeriją.
1862 m. grafas Londone pirko žymių meistrų drobių, ketino jomis papildyti Biržų ir Gorodoko rinkinius, ir ši kolekcija turėjo sudaryti Meno galerijos pagrindą. Tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti.
Giminaičių pavyzdys anksti pažadino Mykolo Tiškevičiaus susidomėjimą menu, ypač senovės pasaulio kultūrų paveldu. Tam, be abejo, didelę įtaką darė ir garsūs to meto antikinio pasaulio atradimai. Grafas svajojo aplankyti Senovės Egipto žemę. Jo noras išgyventi nepaprastas archeologinių atradimų akimirkas, patirti su tuo susijusį didžiulį tyrinėjimų jaudulį buvo įgyvendintas 1861–1862 m. žiemą.
Svajodamas apie šią kelionę, Mykolas Tiškevičius visapusiškai jai rengėsi: ne tik ruošė ginklus, šunis medžioklei, bet ir kaupė žinias apie šalį, jos paminklus. Susipažino su graikų geografo ir istoriko Strabono (64/63 m. pr. Kr.–23/24 m.), prancūzų egiptologo Jeano François Champolliono (1790–1832), vokiečių egiptologo Richardo Lepsiuso (1810–1884) darbais bei LDK valstybininko, kartografo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) kelionės po Siriją, Palestiną, Egiptą aprašymu.
Mykolas Tiškevičius Egipte vykdė archeologinius kasinėjimus, bandė skaityti hieroglifų įrašus. Rastas archeologinių kasinėjimu metu bei gautas dovanų egiptietiškas senienas grafas papildė dar ir pirkiniais. Grįžęs iš Egipto, sukauptą rinkinį padovanojo Luvrui, Vilniaus senienų muziejui ir Logoiske bei Raudondvaryje (prie Kauno) gyvenantiems giminaičiams.
Išvyka į Egiptą ir Nubiją pakeitė Mykolo Tiškevičiaus gyvenimą. Dienoraštyje grafas rašė:
Mano kelionė ir kasinėjimai Egipte turėjo labai didelę įtaką mano likusiam gyvenimui, nes nuo tol senienų pomėgis manyje vis labiau ir labiau augo. Todėl, praėjus metams po kelionės, didikas nutarė gyventi šalyse, kuriose galėtų patenkinti šiuos pomėgius.
Kadangi paveldėtas iš dėdės Biržų majoratas davė dideles pajamas, Mykolas Tiškevičius norėdamas įgyvendinti aistrą kolekcionuoti senienas, apsisprendė palikti šeimą ir emigravo į Neapolį, vėliau į Romą. Grafas tapo nepaprastai įžvalgiu meno žinovu, vienu iškiliausių meno mylėtojų ir jo vertintoju. Apie jį būrėsi patys žymiausi inteligentai – bankininkai, literatai, archeologai, aktoriai, kolekcininkai.
Apie 1871 m. dėl pablogėjusios sveikatos negalėdamas nuolat gyventi ir prižiūrėti ūkinės veiklos Biržų majorate, Mykolas Tiškevičius kreipėsi į imperatorių, prašydamas leisti perduoti Biržus pilnametystės sulaukusiam vyriausiajam sūnui. Gavęs leidimą, 1872 m. liepos 10 d. M. Tiškevičius perdavė majoratą Juozapui (1850–1905), o sau užsitikrino pragyvenimą iki gyvenimo pabaigos. Grafas įpareigojo sūnų, o jam mirus jo teisėtus paveldėtojus iki tėvo mirties pasirūpinti jo, motinos ir seserų gerove.
Po majorato perdavimo Mykolas Tiškevičius Lietuvoje lankėsi labai retai. Nedaug žinoma apie grafo ir vaikų ryšius. Didikas palaikė artimus ryšius su vyriausiuoju sūnumi Juozapu. Sūnus dažnai buvodavo Romoje, bendravo su tėvu, vertė, papildė ir publikavo tėvo rašytus prisiminimus, perėmė iš tėvo dalį monetų ir medalių kolekcijos, kūrė medalius šeimos narių įamžinimui. Jie greitai tapo unikumais.
Eidamas 69 metus, 1897 m. lapkričio 18 d. Mykolas Tiškevičius mirė Romoje. Jo senienų rinkinys buvo parduodas 1898 m. Paryžiuje, aukcione, po kurio grafo kolekcijos šedevrai, su kuriais jis nesiskyrė iki pat mirties, pateko į įvairius Amerikos ir Europos muziejus ir reikšmingai papildė juose sukauptą senovės pasaulio kultūrinį paveldą.
Mykolo Tiškevičiaus vyriausias sūnus Juozapas vidurinį ir aukštąjį mokslą įgijo Paryžiuje ir Heidelberge. Gyvendamas Astrave, jis ne tik brangino ankstesnių majorato savininkų sukauptą rinkinį, bet ir pats jį papildė naujais meno kūriniais. Grafas ypač mėgo kolekcionuoti medalius ir monetas. 1872 m., perėmęs iš tėvo Biržų majoratą, pajamoms smarkiai padidėjus, Juozapas Tiškevičius tapo vienu turtingiausių Lietuvos žmonių. Tačiau trečiasis Biržų majorato savininkas įsitikino, kad majoratas jį labai įpareigoja ir užkrauna didelę visokiausių nemalonių pareigų naštą. Motinai patariant, Juozapas Tiškevičius apsisprendė atsisakyti majorato jaunesnio brolio naudai. Marija Tiškevičienė ėmė rūpintis, kad majorato paveldėjimo įsake būtų padaryta išimtis, nes Rusijos įstatymai neleido perduoti majorato, jį buvo galima tik paveldėti. Reikėjo išimtinio caro sutikimo, tačiu Aleksandras II atsisakė jį suteikti. Vis dėlto ilgainiui, proteguojant Aleksandrui Potapovui (1818–1886), sutiko.
Remiantis 1876 m. spalio 8 d. vardiniu imperatoriaus įsaku, duotu Valdančiajam Senatui, vyriausias Mykolo Tiškevičiaus sūnus viengungis Juozapas ir jaunesnis leibgvardijos raitininkų pulko atsargos poručikas Jonas Leonas (1852–1901) Tiškevičiai gavo leidimą majorato perdavimui-perėmimui. 1880 m. birželio 14 d. Juozapas Tiškevičius perdavė Biržų majoratą jaunesniajam broliui tokį, koks jis 1862 m. gegužės 29 d. aprašytas imperatoriaus įsake įkuriant majoratą.
1888 m. kovo 19 d. Lvuveke (Lwóweke), Lenkijoje, Juozapas Tiškevičius vedė Heleną Józefą Łącką (1861–1890). Jiedu susilaukė dukters. Anksti mirus žmonai, 1893 m. liepos 16 d. Juozapas Tiškevičius susituokė su velionės seserimi Izabela Weronika (1859–1944), su ja susilaukė keturių sūnų.
Tiškevičiai gyveno žmonos dvare (Woynówe, Lenkijoje). Juozapas Tiškevičius gilino numizmatikos žinias, buvo Krokuvos numizmatų draugijos narys. Jo sukauptas monetų ir medalių rinkinys buvo negausus, bet išsiskyrė ypatingu grožiu ir retumu.
Biržų majorato dovanojimo-perdavimo aktą broliai Juozapas ir Jonas Leonas Tiškevičiai pasirašė 1880 m. liepos 14 d. Jonas L. Tiškevičius perėmimo akte nurodytas pareigas ne tik už save, bet ir už teisėtus paveldėtojus įsipareigojo vykdyti be mažiausio pakeitimo: iki mirties išlaikyti tėvą, motiną, brolį ir seseris.
Mirus tėvams taip pat buvo numatyta padalyti pajamas vaikams. Juozapas Tiškevičius perdavimo-perėmimo akte aptarė ir galimą brolio mirties atvejį: nepalikus vyriškosios lyties palikuonių, Biržų majoratas turėtų vėl atitekti Juozapui Tiškevičiui ar jo palikuonims.
Jonas L. Tiškevičius po vedybų su kunigaikštyte Klementina Potocka (1856–1921) kelerius metus gyveno Paryžiuje labai prabangiai, dalyvaudavo labdaros vakaruose Lambert rūmuose. Vilniuje grafų įsigytame bute 1881–1882 m. vyko atnaujinimo darbai, kuriuos prižiūrėjo architektas Gustawas Szachtas (1820–1886). Tačiau grafienės netenkino šis butas, ji geidė turėti prabangius reprezentacinius rūmus. 1884–1888 m. Klementina ir Jonas L. Tiškevičiai pasistatė Neries krantinėje (Žygimantų g. 1/8, LMAB) naujus originalius, Vilniuje neturinčius analogų, rūmus pagal Kiprijono Maciulevičiaus projektą.
Rūmų paradiškumą pabrėžia lodžija, skirta karietoms privažiuoti prie pat durų, vestibiulis, kurį dalija dvi poros sudvejintų kolonų ir didingi laiptai. Iš kitų Vilniaus rezidencijų Tiškevičienės rūmai išsiskiria Europos didmiesčiams būdingu užmoju. Jau po poros metų Klementina geidė, kad jos gyvenimo būdas taptų sektinu pavyzdžiu Vilniaus aukštuomenei. Grafienė troško užimti Vilniuje tokią padėtį, kokią jos motina turėjo Lvove.
Jonas L. Tiškevičius atstatė Biržų alaus daryklą, nupirko naujų vokiškų įrengimų, samdė vokiečių aludarius. XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje kilo krizė. Krito žemės ūkio produktų kainos, daugelis nuomininkų negalėjo apmokėti sutartos nuomos, kiti apleido išnuomotus palivarkus, labai pablogėjo grafo materialinė padėtis. Apie 1899 m. Jonas L. Tiškevičius sumanė Šleideriškio kaime pastatyti degtukų fabriką. Inžinieriai statybos darbams buvo pakviesti iš užsienio, ten nupirktos mašinos degtukams gaminti. Pasakojama, kad, rusų inžinieriams išbrokavus statinius, Tiškevičius labai susikrimto, susirgo ir 1901 m. mirė.
Po ketvirtojo Biržų majorato savininko Jono Tiškevičiaus mirties majoratą paveldėjo sūnus Alfredas Jonas (1882–1930). Jis gimė Vilniuje, pakrikštytas Šv. Jonų bažnyčioje. Augo Astrave, pramoko lietuvių kalbos, bet kalbėjo tarmiškai. Tarnavo caro armijoje husaru, dvejus metus (1904–1905) dalyvavo Rusijos-Japonijos kare. Po tėvo mirties 1901 m. rugsėjo 18 d. Kauno ir 1902 m. birželio 4 d. Minsko apygardų nutartimis Alfredui Tiškevičiui pripažintas nekilnojamasis turtas Kauno (Biržų majoratas) ir Minsko gubernijose (Gorodoko dvaras). Tačiau pajamos iš Biržų tuo metu jau buvo menkos, ir A. J. Tiškevičiui stigo lėšų valstybės prievolei už majoratą susimokėti.
Baigęs Peterburge dragomanų kursus, jis buvo paskirtas dirbti Rusijos užsienio reikalų ministerijoje ir Rusijos ambasadoje Londone.
1916 m. gegužės 21 d. Baltosios Cerkvės (Ukraina) parapinėje bažnyčioje penktasis Biržų majorato savininkas vedė kunigaikštytę Elzbietą Eleną Oną Pelagiją Eufemiją Radvilaitę (1894–1986). 1917 m. Kijeve Tiškevičiai susilaukė vienturčio sūnaus.
1918 m. Alfredas J. Tiškevičius, atvykęs su žmona į Vilnių, domėjosi Lietuvos politine padėtimi, palaikė nepriklausomybę. Grafas dalyvavo 1919 m. sausio 18 d. prasidėjusioje Paryžiaus taikos konferencijoje. 1919 m. pavasarį, Lietuvos vyriausybės įgaliotas, Alfredas J. Tiškevičius kaip diplomatinės misijos dalyvis vyko į Romą tartis su popiežiumi dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių. Pasak amžininkų, jam pavestą misiją atliko sėkmingai.
1920 m. 5-asis Ministrų kabinetas Alfredą J. Tiškevičių paskyrė Lietuvos diplomatiniu atstovu Londone (jis atstovavo savo lėšomis). Tačiau Lietuvos užsienio ministro Juozo Purickio (1883–1934) netenkino Alfredo Tiškevičiaus darbas. Tai buvo grafo diplomatinės karjeros pabaiga: 1921 m. vasario 1 d. vietoj jo atstovu į Angliją buvo paskirtas Tomas Naruševičius.
Pasak istoriko Česlovo Laurinavičiaus, grafo diplomatinę karjerą lydėjo beveik vienos nesėkmės. Tačiau 1919–1920 m. laikotarpis lėmė tolesnį Lietuvos likimą, o Alfredas J. Tiškevičius buvo tos lemties liudytojas ir jos dalyvis. Nors jis ir nebuvo įtakingas politinis veikėjas, bet už nuopelnus Lietuvai 1929 m. rugpjūčio 14 d. Užsienio reikalų ministerija pristatė Alfredą J. Tiškevičių apdovanoti 2-ojo laipsnio Gedimino ordinu.
1922 m. nusavinta Astravo dvaro žemė. Alfredui Tiškevičiui teko priimti permainų iššūkius. Jis nusprendė emigruoti į Paryžių, o nekilnojamąjį turtą parduoti. Po motinos mirties paveldėti rūmai Vilniuje buvo parduoti Religijos reikalų ir švietimo ministerijai. Daug rūpesčių kėlė meno rinkiniai. Alfredas J. Tiškevičius stengėsi išsaugoti paveldėtą, giminaičių sukauptą meninį palikimą, tačiau nesugebėjo. Dalį Biržų kolekcijos grafas išsigabeno su savimi iš Lietuvos. 1922 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje surengtame kolekcijos aukcione buvo parduodamas 91 objektas.
1924 m. sausio 11 d. motinos rūmuose Vilniuje likusią dalį Biržų Tiškevičių meninio palikimo dalį įsigijo svainis, paskutinis Nesvyžiaus ir Klecko majoratų savininkas, kunigaikštis Leonas Vladislovas Radvila (1888–1959). Menka dalis meno rinkinio iš Vilniaus rūmų buvo deponuota Kauno miesto muziejuje. 1931 m. Švietimo ministerijai nupirkus, ji išliko ir dabar saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
1930 m., po Alfredo Tiškevičiaus mirties, Biržų majoratas dešimt metų neturėjo valdytojo. Grafo žmona Elzbieta, tapusi mažamečio sūnaus Jono Jurgio (1917–1987) globėja, atsisakė savo dalies į vyro nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, tačiau siekė, kad jis būtų pripažintas įpėdiniui – vienturčiui sūnui. 1930 m. lapkričio 29 d. visus Biržų majorato reikalus tvarkyti Lietuvoje grafienė įgaliojo advokato padėjėją Tadą Petkevičių (1893–1964), gyvenusį Kaune. 1931 m. kovo 10 d. Biržų nuovados taikos teisėjas viešame posėdyje nagrinėjo po Alfredo Tiškevičiaus mirties likusio turto apsaugos klausimą. Nuspręsta, kol atvyks įpėdiniai, globėju paskirti Astravo gyventoją agronomą Petrą Variakojį (1892–1970). 1838 m. gruodžio mėn. Biržuose apsilankė Alfredo Tiškevičiaus įpėdinis, jau pilnametis Prancūzijos pilietis Jonas Jurgis Tiškevičius. Lietuvos žinios pranešė, kad grafas iš Žemės ūkio ministerijos atgavo „Astravo dvaro centro parką“, tačiau rūmai neminimi.
1939 m. Biržų apskrities savivaldybė ketino perimti Astravo rūmus savo žinion ir įrengti juose miesto muziejų ar kokią nors kitą kultūros įstaigą. Mėgino išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis Tiškevičių įpėdinis sutiktų rūmus parduoti. Ar susisiekta su juo, ar isusitarta dėl rūmų pardavimo, nežinoma. Tačiau 1940 m. balandžio 16 d. pagal Užsienio šalių piliečių žemės reformos įstatymą (nustatytu laiku neparduotoms žemėms į valstybės globą perėmimo ir joms parduoti taisyklėmis) valdžios globon buvo perimtas svetimšalio Alfredo Leono Tiškevičiaus įpėdiniui priklausantis Astravo dvaras – Žemės reformos įstatymu neliečiama žemės dalis su visu jame esančiu nekilnojamuoju turtu. 1940 m. liepos 29 d. Astravo dvaro pastatus (kartu su arklidėmis, kuriose buvo įsikūrusi akcinė bendrovė „Siūlas“) nacionalizavo sovietų valdžia.
1980 m. sausio 9 d. Biržų majorato įpėdinis Jonas Jurgis Tiškevičius išrinktas abatu Aiguebelle abatijoje (Prancūzijoje, Drōme departamente), kur 1987 m. mirė. Baigėsi vyriškoji Tiškevičių giminės šaka ir grafų valdymo laikotarpis Biržuose.
Archeologas, istorikas, etnografas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873) savo giminę taip apibūdino: <...> niekada neiškilo aukščiau kitų, bet ištikimai tarnavo bažnyčiai, sostui, mokslui, žodžiu, vykdė pareigas, kaip geri piliečiai garbingai ir sąžiningai. Garsių prosenelių poelgių skelbimas, jų oficialaus viešo gyvenimo apžvalga, visuomenės pripažinti nuopelnai, savo giminės tradicinių padavimų prisiminimai, be prieštaravimo išganingai įtakojo jaunosios kartos sąmonę, kuri žengė į priekį ir pasišventė viešam darbui, taip pat iš savų protėvių dievobaimingo gyvenimo, kaip iš knygos galėjo semti pavyzdį ir pamoką.
Grafai Tiškevičiai užėmė garbingą vietą Lietuvos kultūros istorijoje. Jų moksliniai darbai nepamiršti iki šiol, jais remiasi tyrėjai. Biržų Tiškevičius mena jų statyti reprezentaciniai rūmai, funduotos bažnyčios. Kelios Tiškevičių kartos kaupė vertingus vaizduojamojo ir taikomojo meno rinkinius. Pasklidę po Lietuvos ir užsienio muziejus, jie užėmė deramą vietą ir tapo reikšminga pasaulinio kultūros paveldo dalimi.
Biržai įkurti prie vaizdingo Širvėnos ežero, 1575 m. suformuoto Agluonos ir Apaščios upių santakoje. Antrojoje XVI a. pusėje Biržai tapo turtingų ir įtakingų didikų Radvilų
valdų centru, 1586–1589 m. čia pastatyta pirmoji, tuo metu didžiausia ir stipriausia Lietuvoje, itališko tipo bastioninė gynybinė tvirtovė.
1625–1627 m. švedams užėmus Biržus ji sugriauta. Antrosios olandiško tipo bastioninės tvirtovės statybos darbai pradėti 1637–1638 m., supilant dvigubus pylimus. Darbai su pertraukomis tęsėsi iki 1682 metų. Miestas su pilimi–tvirtove sudarė vientisą gynybinį kompleksą. 1704 m. pilis susprogdinta, ji nebeatstatyta ir neteko savo reikšmės. Po paskutinio, 1795 m., pasidalijimo Biržams panaikintos Magdeburgo teisės, miestas tapo vienu iš carinės imperijos provincijos atkampių. XIX a. pradžioje Biržus iš kunigaikščių Radvilų, miestą valdžiusių apie 360 metų, įsigijo grafai Tiškevičiai.
Ši giminė iškilo XVI a. antrojoje pusėje, didžiausią politinę galią įgijo XVII a., o turtinę – XIX a. Šeimos devizas buvo šūkis – Pandite lucem in asperis vitae (lot.). Turėdami seną bajorų giminės herbą Leliva, Tiškevičiai sulaukė visuotinio pripažinimo.
Radvilos ir Tiškevičiai buvo įsivėlę į painius turtinius reikalus. Juozapas Ignotas Tiškevičius (1724–1815) buvo jų pradininkas ir aktyvus dalyvis, tačiau nors ir netapo juridiniu Biržų savininku, vis dėlto derėtų jį pirmiausia pristatyti.
1802 m. kunigaikščio Dominyko Jeronimo Radvilos (1786–1813) turtų globėjai Velatičių seniūnui Juozapui Ignotui Tiškevičiui užstatė Biržų dvarą kaip skolos garantą. Jau investavęs į šias valdas savo lėšas, Juozapas Ignotas galėjo jas išpirkti paveldėjimo teise, tačiau netrukus kunigaikščio skolintoju tapo ir grafo sūnus Mykolas Tiškevičius (1761–1839). Juozapas Ignotas perleido įkeistų Biržų valdų pirkimą sūnui, ir pirkimo sutartis buvo sudaryta 1811 m. Tikėtina, kad, norėdamas išreikšti dėkingumą, Mykolas Tiškevičius antkapiniame paminkle tėvui atminti, įvardijo grafą esant Biržų savininku. Taip sūnus įamžino tėvo indėlį įsigyjant Biržus. Vienas turtingiausių to meto Lietuvos didikų Juozapas Ignotas Tiškevičius padėjo tvirtą pagrindą savo sūnaus ateičiai.
Prasidėjus 1812 m. karui, Lietuvos didikai, puoselėdami viltį atkurti valstybę ir išsivaduoti iš Rusijos priespaudos, aktyviai stojo į Napoleono pusę. Atsirado entuziastų, savo lėšomis kūrusių lietuviškus pulkus. Mykolas Tiškevičius, remiamas tėvo, Biržuose subūrė lietuviškąjį 17-ąjį raitelių pulką ir pasiuntė padėti Napoleonui užkariauti Rusiją. 1812 m. imperatorius grafą paskyrė šio raitelių pulko pulkininku. Napoleonui pralaimėjus, viltis išsivaduoti žlugo, ir tai sunkino Mykolo Tiškevičiaus padėtį nagrinėjant Biržų įteisinimo bylą, nes 1811 m. pirktą Biržų dvarą kunigaikščiai Radvilos užginčijo kaip neteisėtai įsigytą.
1844 m. lapkričio 18 d. pasibaigė Radvilų byla su Tiškevičiais, ir caro Nikolajaus I įsaku Biržai buvo įteisinti Mykolo Tiškevičiaus jauniausiajam sūnui Jonui (1802–1862). Jis paliko ryškų pėdsaką šio miesto istorijoje. Grafas buvo veiklus šeimininkas, kelias dešimtis metų nenuilstamai triūsė Astrave, puoselėjo didelius miškus, nutiesė gerus kelius, globojo savo valstiečius.
Archeologas Adomas Honoris Kirkoras (1818–1886) patvirtino šią poziciją ir knygos Przechadzki po Wilnie i jego okolicach dedikacijoje Astravo dvaro savininkui užrašė [...] reiškiu gilią pagarbą Jums už pilietiškas dorybes ir rūpestingą valstiečių globą.

Tiškevičių nuopelnai Biržams neretai užmirštami ar sumenkinami. Tą parodė ir neseniai įsiliepsnojusi diskusija dėl aikštės pavadinimo, kurios metu kai kurie biržiečiai Tiškevičius vadino lenkais, vargšų žmonių išnaudotojais, besirūpinusiais tik savo interesais ir turtų gausinimais. Tad konferencija ir turėjo atsakyti į klausimą apie Tiškevičių nuopelnus mūsų kraštui, parodyti, ką jie paliko Biržams.
Iš dalies mes patys kalti, jog tiek daug miestui nusipelniusių grafų Tiškevičių giminė primiršta ir Biržai asocijuojasi tik su Radvilomis. O juk Tiškevičių palikimas – tai ne tik Astravo dvaras su parku, bet ir evangelikų reformatų bei katalikų bažnyčios, ligoninė, mokykla, keliai ir tiltai, netgi mūsų kraštą garsinantis alus – grafo Tiškevičiaus, kuris įsteigė vokiško tipo bravorą.
Muziejaus istorinių tyrimų skyriaus vedėjas Antanas Seibutis skaitė pranešimą „Grafų Tiškevičių Biržų atšaka: žmonės, darbai, atmintis“. Jis minėjo, kad Tiškevičių pradžia – XV a. pabaigoje Ukrainoje gyvenę bajoras Tyško, kurio 5 sūnūs prie savo krikšto vardų pridėdavo ir prailgintą pavardę Tyczkowic. Nuo 1519 m. Tiškevičiai turėjo grafų titulą ir herbą: viduryje – jaunas mėnulis ir šešiakampė žvaigždė. Heraldiškai apverstas musulmonybės simbolis mėnulis ir virš jo pakilusi Beatliejaus žvaigždė simbolizuoja krikščionybės pergalę.
Iš Tiškevičių giminės atstovų 9 buvo vaivados, 2 vyskupai, 3 lauko etmonai, 3 kaštelionai, 3 iždininkai, 4 didieji maršalkos.
Žemaitijos vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais sumanė pastatyti Kryžiaus kelio koplyčias, kad „negalintys nuvykti į Jeruzalę, pasijustų, lyg ten buvę“. Vyskupo rūpesčiu iš Šventosios žemės, nuo Golgotos (Kalvarijos) kalno parvežta žeme buvo išbarstyti takai ir taip atsirado Žemaičių Kalvarija, kurią ir po šiai dienai nuolat lanko gausūs maldininkų būriai.
1811 m. grafas Mykolas Tiškevičius perpirko Biržų valdą iš nykstančios Radvilų atšakos paveldėtojų.
XIX a. pradžioje Tiškevičiai tapo itin galinga Lietuvos didikų gimine. Jie įsigijo didžiulę dalį buvusių Radvilų valdų – Vilniaus, Ukmergės, Upytės, Telšių, Raseinių apskrityse. 1811 m. grafas Mykolas Tiškevičius perpirko Biržų valdą iš nykstančios Radvilų atšakos paveldėtojų. Už Biržus Tiškevičiai sumokėjo 450 tūkstančių sidabrinių rublių. Mykolas, beje, pirmasis nusipirko valdas ir Palangoje, kur vėliau buvo pastatytas puikus dvaras. Tačiau pats Mykolas, vos tik tapęs Biržų savininku, 1812 metais prisijungė prie Napoleono. Prasidėjus 1812 metų karui, Mykolas Tiškevičius savo lėšomis ir remiamas tėvo, Biržuose iš valstiečių rekrūtų subūrė lietuviškąjį 17-ąjį raitelių ulonų pulką. Imperatorius grafą paskyrė šio raitelių pulko pulkininku, jis tapo garbės legiono ordino kavalieriumi. Napoleonui pralaimėjus, Mykolas Tiškevičius buvo sužeistas, pateko į nelaisvę.
Visoje Europoje garsėjo kitas Mykolas – kolekcininkas ir archeologas grafas Mykolas Tiškevičius (1828–1897). Jis buvo galingo stoto, beveik 2 metrų ūgio. M. Tiškevičius vedė Mariją Radvilaitę, pastatė jai Vilniuje, prieš Katedrą, rūmus (dabar ten Mokslų akademijos biblioteka).
Kolekcininkas ir archeologas grafas Mykolas Tiškevičius.
Įsimylėjęs Paryžiaus kabareto šokėją, grafas paliko šeimą ir žmoną, gyveno Italijoje ir Prancūzijoje. 1861 metais grafas Mykolas išvyko į Egiptą, kur, gavęs jo valdovo leidimą kasinėti, dirbo Luksore, Karalių slėnyje. Iš Mykolo Tiškevičiaus užrašų galima spėti, kad jis ne tik pats kasinėjo, bet ir supirkinėjo radinius iš Egipto valstiečių, o iš kai kurių užuominų galima spręsti, kad naktimis ir pats tapdavo kapų plėšiku, ryždamasis kasinėti nelegaliai. Pasak archeologės Romos Songailaitės, jai grafas Mykolas asocijuojasi su „juodaisiais archeologais“, o Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai – su archeologais mokslininkais.
Iš Egipto grafas parsivežė neįkainojamų radinių – mumijų, amuletų, skulptūrėlių. Pakvietęs Luvro mokslininkus egiptologus, kad įvertintų jo kolekciją (ji buvo viena iš didžiausių Europoje) išgirdo prašymą kolekciją parduoti. Grafas išdidžiai atšovė, kad savo radinių nepardavinėja… ir egiptietiškuosius radinius Luvro muziejui padovanojo. Dalis kolekcijos tapo Vilniaus Senienų muziejaus (dabar Nacionalinis muziejus) kolekcijų pagrindu.
Jonas Tiškevičius
Tikruoju Biržų savininku tapo Jonas Tiškevičius. Jis mokėjo rusiškai, prancūziškai, vokiškai, gerai išmanė matematiką, geometriją, istoriją. Beje, buvo masonu. Drabužius grafas siūdinosi Peterburge ir Londone. Nuo surdutų, frakų, kostiumų ir kailinių tiesiog lūžo jo garderobas.


Grafas Jonas buvo aistringas keliautojas ir medžiotojas. Jis keliavo ne tik po Europą – dvejus metus jis praleido tuo metu dar tik pradėtoje kolonizuoti Šiaurės Amerikoje.
Valdydamas Biržus, Jonas Tiškevičius gyveno sename Astravo dvare. 1844 m. laimėjęs bylą su Radvilų turtų paveldėtojais dėl Biržų nuosavybės teisių, grafas atleido 1128 valstiečius nuo mokesčių, o neturintiems žemės padovanojo po du sidabrinius rublius. Grafas įsteigė ir išlaikė mokyklą, kurioje mokėsi 150 moksleivių.
J. Tiškevičius Biržų apylinkėse tiesė kelius, statė tiltus,sodino miškus. Amžininkai apie Joną Tiškevičių rašė, kad jis – filantropas, kuris nuostabiai išstatė Biržus, o 1200 valstiečių trobų pavertė angliškomis fermomis: „Kas atvažiuoja į Biržų teritoriją, atkreipia dėmesį į to krašto vaizdą. Visi kaimai puikiai pastatyti, švariai užlaikomi, medžiais ir darželiais apsodinti. Laukus gausiai dengia rugiai ir kviečiai, liaudis juose laisva, sveika, pasiturinti ir linksma. Keliai – plentas. Įrengti J. Tiškevičiaus, šiandien išlaikomi pačių valstiečių. Miškai rūpestingai prižiūrimi, žvėrys juose auginami“.
Eustachijus Tiškevičius pritarė nuomonei apie grafą Joną: „Šis žmogus sukurtas tik tam, kad vienintelis malonumas ir gyvenimo tikslas būtų ne savo valdas tvarkyti, o rūpintis kaimiečių buities klausimais“.

Tiškevičių ženklai: paminklas lietuvių kalba Jonui Tiškevičiui, kurį grafui savo lėšomis pastatė pavaldiniai.
Grafas Jonas Tiškevičius tragiškai žuvo 1862 m. rugpjūčio 20 d. Baltarusijoje, kai grįžtant iš medžioklės sugriuvo tiltas, o keturių žirgų tempiama karieta su grafu ir jo broliu nukrito iš didelio aukščio.
Kai kurių dabarties biržiečių žodžius, kad Jonas Tiškevičius buvo darbo žmonių išnaudotojas, paneigia marmurinė paminklinė lenta katalikų bažnyčios prieangyje. Joje po lotyniška dedikacija išraižyti žodžiai: „Tą paminklą giaros atmenos Grapuj Jonuj Tyszkiewiczuj tikimi ir mejlus Jo tarnej ir namininkaj sawa kasztu pastate“. Ir metai – 1868-ieji. Pats lietuviškos spaudos ir lietuviškų rašmenų draudimo įkarštis. O čia – valstiečiai ir tarnai savo lėšomis atsidėkodami už jo nuveiktus gerus darbus stato grafui paminklą…

Jonas Leonas Tiškevičius
Ketvirtasis Biržų majorato savininkas grafas Jonas Leonas Tiškevičius tarnavo Peterburgo kavalerijos pulke, vedė vieną iš turtingiausių tų laikų nuotakų Mariją Potocką – nuostabaus grožio ir ugningo temperamento blondinę. Būdama Astravo rūmuose, grafienė keletą kartų per dieną keisdavo suknias, mėgdavo su svečiais eiti „spacero“ į Astravo parką ar irstytis po Širvėną.
Grafas Jonas Tiškevičius buvo vienas iš turtingiausių Lietuvos žmonių. Jis valdė 10 tūkst. ha dirbamos žemės, turėjo 22 tūkst. ha miškų, jam priklausė manufaktūros, malūnai, karčiamos, kurias išnuomodavo, daug alaus ir degtinės daryklų. 1882 m. grafas Biržuose atstatė alaus daryklą (ten pat, kur ir dabar veikia „Biržų alus“). Jis nupirko vokiškus įrengimus, samdė vokiečių aludarius. Biržuose darytas „Bavarijos“ alus netgi pačioje Vokietijoje buvo apdovanotas parodos medaliu.
Jo nuopelnu Biržuose nuo 1886 metų veikė ir ligoninė. Beje, A. Seibutis atkreipė dėmesį – šiemet Biržų ligoninei sukanka 125 metai – kuo ne proga švęsti gražų jubiliejų dabartinei Tiškevičių įsteigtos ligoninės teisių perėmėjai – Biržų ligoninei?
Alfredas Tiškevičius
Paskutinysis Biržų Tiškevičių atstovas grafas Alfredas, būdamas 12-ojo husarų pulko karininku, kovojo su Japonija, dirbo Rusijos ambasadoje Londone. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, grafas susitiko su A. Smetona, J. Šernu ir kitais signatarais ir tapo karštu Lietuvos šalininku. Jis dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. „A. Tiškevičiui buvo prieinamesnė Londono valdžia nei kam kitam. Tuo metu man tekdavo pastebėti, su kokiu respektu Britanijos vyriausybė sutikdavo mūsų atstovą grafą Alfredą Tiškevičių ir kaip jis mokėjo dėstyti mūsų reikalus. Tenka jį priskaityti prie gabiausių mūsų diplomatų“, – rašė biržietis Martynas Yčas.
1919 m. Lietuvos vyriausybės įgaliotas grafas Alfredas vyko į Vatikaną tartis su popiežiumi dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių, atliko kitas misijas. Dirbdamas Lietuvai grafas Alfredas Tiškevičius, suprasdamas sunkią besikuriančios valstybės padėtį, neėmė atlyginimo ir į visas misijas važiuodavo už savo lėšas.
Nežiūrint Alfredo Tiškevičiaus nuopelnų Lietuvai, 1922 metais Astravo dvaro žemė buvo nacionalizuota, o pats grafas persikėlė gyventi į Paryžių Įdomus A. Seibučio pasakojimą, kaip grafas Tiškevičius tapo vienu iš telefonijos pradininkų: jis įsteigė Telefonų draugiją, kurioje buvo 9 telefono aparatus turėję nariai. Visi nariai turėjo po vieną sprendžiamąjį balsą, o grafas – tris, mat turėjo 3 telefono aparatus. Vieną iš jų (beje, ir dabar žinomos „Ericsson“ firmos gaminį) galima pamatyti muziejuje.
Mokslininkai ir keliautojai
Susipažinus su grafų Tiškevičių giminės atstovais ir jų nuopelnams Biržų kraštui, Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos ir restauracijos skyriaus vedėja Roma Songailaitė  pasakojo, kad Konstantinas Tiškevičius vien Minsko gubernijoje tyrinėjo 200 pilkapių, o Austrijos Alpėse, šalia Zalcburgo, tyrinėjo Romos imperijos laikų gyvenvietę. Grafas Konstantinas paliko pėdsaką ir Biržų istorijos tyrinėjimuose – savo monografijoje jis net 47 puslapius skiria mūsų miestui ir Biržų tvirtovei, lygina jos fortifikacijas su olandiškomis. Eustachijaus Tiškevičiaus nuopelnai visiems žinomi – archeologas, tyrinėtojas, muziejininkystės pradininkas. Kasinėjo Lohoisko ir Borisovo pilkapynus Baltarusijoje (1837 ir apie 1842), prie Kernavės ištyrė 3 pilkapius (apie 1842), kasinėjo Trakų pusiasalio pilį (1854). Savo veikalais Eustachijus Tiškevičius padėjo Lietuvos archeologijos mokslo pagrindus. Už nuopelnus istorijos mokslui išrinktas Maino archeologijos draugijos nariu, 1843 m. Danijos Karališkosios Šiaurės senienų mėgėjų draugijos ir Stokholmo Karališkosios meno istorijos ir senienų akademijos nariu korespondentu.
Jo iniciatyva 1855 m. įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija (1855-1865 m. – komisijos pirmininkas) ir Senienų muziejus (1856-1864 m. – jo vedėjas). Grafas padovanojo muziejui savo surinktas archeologinių radinių ir monetų kolekcijas, dalį knygų ir paveikslų. R. Songailaitė pateikė įspūdingus E. Tiškevičiaus surinktų ir muziejui padovanotų eksponatų skaičius: 3818 archeologinių radinių, 8110 monetų ir medalių, 487 antspaudus, 3948 portretus, graviūras ir skulptūras, 16 tūkst. zoologijos eksponatų, 541 rankraštį ir beveik 20 tūkst. knygų. Beje, E. Tiškevičius dalį savo turto išleido supirkinėdamas senas knygas iš caro valdžios uždarinėjamų Lietuvos vienuolynų.
1855 metų gegužės 11 dieną jo iniciatyva įsteigtas pirmasis viešas Senienų muziejus. Po 1863 metų sukilimo carinė administracija suprato padariusi klaidą, leisdama steigti tokį muziejų, tad ėmėsi jį reorganizuoti, valyti nuo nepageidaujamų eksponatų. Bene du trečdaliai eksponatų buvo išvežta į Maskvą.
E. Tiškevičius atstatydintas ir išvyko gyventi į Biržus. Tačiau ir čia nenurimo – 1869 m. išleido knygą “Biržai. Žvilgsnis į miesto, pilies ir majorato praeitį“. Šią pirmąją Biržų istoriją 1998 iš lenkų kalbos išvertė ir išsamiais paaiškinimais praturtino Algimantas Baublys.Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Taikomosios dailės skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Aldona Snitkuvienė, parašiusi ne vieną monografiją bei mokslinį straipsnį apie grafų Tiškevičių kolekcijas bei kultūrinį palikimą, perskaitė pranešimą „Tiškevičiados naujienos“, kuriame šį kartą akcentavo Tiškevičius, kaip keliautojus.
Jei grafas Mykolas keliavo po Egiptą, o Jonas – po indėnų apgyvendintą Šiaurės Ameriką, tai jų giminaitis Jonas Juozapas Tiškevičius kartu su garsiu Lenkijos rašytoju Henriku Senkievičiumi keliavo į… Zanzibarą. A. Snitkuvienė citavo šią egzotišką Rytų Afrikos šalį lankiusio jaunojo grafo laiškus motinai ir demonstravo autentiškas grafo darytas nuotraukas.
Klausytojai išgirdo ir apie Benedikto Henriko Tiškevičiaus klajones, kai jis 1875 m. rugsėjį išsiruošęs į kelionę po Rytų šalis, aplankė Indiją, Ceiloną, Kiniją bei Japoniją. A. Snitkuvienė pasakojo, kad neseniai apsireiškė nesantuokinio grafo B. Tiškevičiaus sūnaus palikuonis, kuris mėgino DNR tyrimais įrodyti savo priklausomybę grafų Tiškevičių giminei.