Tema: Švėkšnos dvaras

http://s020.radikal.ru/i712/1311/67/ca6b735da467.jpg

Švėkšnos dvaras yra vienas iš tų objektų, kurio kultūrinėmis ir istorinėmis vertybėmis gali didžiuotis ne tik Žemaitija, bet ir visa Lietuva. Šio dvaro neaplenkė didžiosios XX a. negandos – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, sovietmetis. XX a. pradž. jis buvo parceliuojamas, 1941 m. masiškai deginamos dvaro rašytinės vertybės, niekinamas kultūros palikimas. Tačiau šiandien jis keliasi naujam savo gyvenimui ir yra vienas iš nedaugelio Lietuvos dvarų, dar turintis teisėtus kilmingos giminės šeimininkus, kurių rūpesčiu į dvarą grįžta praėjusių šimtmečių dvasia ir grožis.

http://s019.radikal.ru/i616/1311/66/8953cafa97f8.jpg

Gražusis Švėkšnos dvaras Genovaitės vila yra Vakarų Lietuvoje, netoli Klaipėdos, Švėkšnalės ir Šalnos upelių santakoje, kur įsikūręs nedidelis, bet urbanistikos ir istorijos požiūriu unikalus Švėkšnos miestelis.
LDK laikais miestelis ir dvaras priklausė Žemaičių Kunigaikštystės Pajūrio apskričiai. Čia kirtosi du dideli ir svarbūs Žemaitijos vieškeliai – vienas į Tilžę, antras į Klaipėdą, jungusieji Varnius, Žemaičių vyskupijos sostinę, ir prūsų žemes. Švėkšnos dvaro istorija prasidėjo XVI a. pradž., kai miestelį ir dvarą valdė Žemaitijos seniūnas Mikalojus Kęsgaila, garsaus Vytauto didiko Kęsgailos palikuonis.
Pirmą kartą Švėkšnos dvaras paminėtas 1509 m. Šv. Jokūbo bažnyčios sudarymo akte. XVI a. viduryje dvaras matuotas, nustatyta konkreti dvaro teritorija, kurią ribojo Rietavo ir Pajūrio seniūnijos, bei karališkoji Gardamo žemė ir Prūsija.
XVI a. antrojoje pusėje vienturtė Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos ir paveldėjimo teise dvaras perėjo Zavišų nuosavybėn. Tuo metu dvaro teritorijoje pradėti pirmieji dideli žemės tvarkymo ir melioravimo darbai: dvaro pievose supiltas pylimas ir užtvenkta Švėkšnalės upė. Tvenkinys tyvuliavo daugiau nei 200 metų. Tuo pačiu metu, užtvenkus ir suformavus vadinamąjį Kalės tvenkinį, nusausinta ir žemutinė parko dalis. Daroma prielaida, jog šioje vietoje norėta statyti stiprią gynybinę žemaičių pilį.
Švėkšnos dvaras, priklausęs Žemaičių seniūnui Mikalojui Kęsgailai, minimas nuo XV a. vidurio. Dvaro žemės ribojosi su Rietavo, Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme, o vakaruose – su Prūsija. Kęsgailos Švėkšną valdė iki 1569 metų, nes tais metais vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, kuriam, kaip žmonos kraitis, atiteko Švėkšnos dvaras.Zavišos Švėkšną valdė iki 1624 metų.

Tapęs dvaro savininku Pajūrio tijūnas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas čia šeimininkavo nuo 1624 m. Jis įkūrė stiklo gamyklą, lenkiškai vadintą „Huta Szklana“ ir Švėkšnos popieriaus dirbtuves. Tai pirmosios manufaktūros Žemaitijoje. Apie stiklo gamyklą rašytinių žinių nedaug, manoma, jog ji veikė neilgai, tik 1982 m. atliktų archeologinių tyrinėjimų metu rasti minimo laikotarpio stiklo gaminiai patvirtina šį faktą. Tačiau popieriaus dirbtuvės garsėjo gaminamo popieriaus, kurį naudojo dauguma Žemaitijos tuometinių įstaigų, kokybe: jis buvo stiprus, nelūžtantis, baltas. Popierius buvo gaminamas dviejų rūšių: rašomasis ir prastesnis vyniojamasis ir turėjo vandens ženklus su Krišpinų herbu. Tuometiniai Žemaičių teismų dokumentai rašyti šiame popieriuje.
Taip pat žinoma, jog Krišpino laikais Švėkšnoje buvo gaminamas ir parakas.

1644 m. Švėkšnos dvarą įsigijo vokietė baronienė Kotryna fon den Denhof, Pernavos vaivados Magnuso Ernesto Denhofo žmona. Baronienė dvare niekada negyveno, o tvarkyti dvaro reikalus pavedė vokiečiui seniūnui Hemgelbrechtui Klotui. Tai vienas sunkiausių dvaro gyvenimo laikotarpių, apie kurį sukurta daug legendų. Svetimtaučiams dvarininkams nerūpėjo nei paties dvaro gerovė, nei jame dirbusių žmonių padėtis.
XVIII a. pradž. dvaro savininkai baronai Denhofai nusigyveno, ir dvaras perėjo grafų Grotuzų, vėliau – Oginskių nuosavybėn. Šie netrukus 1766 m. dvarą pardavė grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui.
Nuo tada iki dabar dvaras priklauso šiai garbingai grafų Pliaterių giminei, kuri nuo pat pradžios labai rūpinosi šiuo dvaru, jame dirbančiais žmonėmis.

Giminės herbas
                             http://s017.radikal.ru/i416/1412/44/eb37a890d9a2.png

Nuolatos čia gyvendami, nuoširdžiai puoselėjo jo grožį, kaupė meno vertybes, kėlė miestelio kultūrinį lygį. Lietuvos nepriklausomybės metais čia lankydavosi daug svečių iš įvairių pasaulio vietų.
Paskutinio pirkimo metu, XVIII a., dvarui priklausė tik daržai. Dvaro valstiečiai buvo laisvi ir radę naujus gyventojus į savo vietą galėjo gyventi kur panorėję.
Tuo metu, XVII a. pradžioje Švėkšna sustiprinta – užtvenkti Švėkšnos ir Šalnos upeliai, padaryta pasienio tvirtove.
Įspūdingą Vilkėno parką 1880 m. netoli Švėkšnos įkūrė Aleksandras Pliateris. Jis 1897 m. čia pastatė ir neorenesansinio stiliaus rūmus. Apie 1911 m. Švėkšnos dvaro savininkas Jurgis PliaterisII vedė savo pusseserę Vilkėno dvaro grafaitę Janiną Pliaterytę(matyt išskaičiuotai, kad sujungti kraičiui pridedamas žemes). Tada Švėkšnos ir Vilkėno dvarai buvo sujungti.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, Pliateriams pasitraukus į Rusiją, dvare buvo įsikūręs vokiečių baronas.
Sovietmečiu rūmuose ilgą laiką veikė vaikų namai. Greta jų buvo pastatyta nemažai naujų ir buvusio dvaro kompleksui visiškai svetimų pastatų. Jie sudarkė parko visumą. Dvaro sodybą susigrąžino teisėta paveldėtoja – grafienė Pliaterienė. Centrinis rūmų pastatas jai atiteko labai apleistas. Gelbstint jį, pirmiausiai buvo uždėtas stogas. Tam, kad rūmai ir juos supantis parkas vėl teiktų džiaugsmą, reikia didelių investicijų, daug darbo.
1997 m. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti XIX a. II p. Vilkėno dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G116K). Kompleksui priklauso: rūmai, parkas, arklidė, ūkinis pastatas (1884 m.), namas, vartai, vandens malūnas (1843 m.).
Švėkšnos dvarą 1820 m. pasidalino keturi jo sūnūs. Taip atsirado keturi dvarai:
Švėkšnos,
Vilkėno,
Stemplių
Gedminaičių.
Apie 1843 m. ties Švėkšnos dvaru buvęs tvenkinys nuleistas į dabartinį Vilkėno tvenkinį, Vilkėne pastatytas didelis vandens malūnas.
Dvaro ansamblis kurtas 1880-1897 m. Vilkėnų dvaro rūmai yra neorenesansinis dviejų aukštų nesudėtingo simetriško plano statinys.

Grafų Pliaterių giminė yra kilusi iš Vestfalijos ir minima jau XII a. XV a. ji persikėlė į Livoniją, o šiai prisijungus prie Lietuvos, daugelis jų ilgam čia įsikūrė.
Aštuoni iš Pliaterių giminės buvo senatoriais 1695–1795 m., du tuo metu – seimo nariai. Grafų Pliaterių giminės atstovai dalyvavo 1794, 1812, 1831, 1863, 1941 sukilimuose.
Ilgai gyvendami Lietuvoje, jie puoselėjo lietuvių kultūrą, fundavo Šateikių, Švėkšnos, Veprių, Vilniuje – Misionierių bažnyčių statybas. Švėkšnos dvare gyvenę grafai mokėjo žemaičių kalbą, – tad vietiniai gyventojai galėjo su dvarininkais laisvai susikalbėti žemaitiškai, o tuo metu tai buvo didelė retenybė. Jie visi mylėjo ir puoselėjo šį kraštą.


http://s017.radikal.ru/i429/1412/f9/68fad6bddc7d.jpg


Steponas Pliateris XIX a. įveisė iki mūsų dienų neišlikusį Žvėryną. Tai buvo puikus 70 ha ploto ąžuolynas, aptvertas aukšta tvora, o jame veisiami ir prižiūrimi įvairūs miško žvėrys ir paukščiai: kelių rūšių briedžiai, stirnos, atskiroje dalyje – fazanai. Žvėryne buvo ir medžiojama.
XX a. pradž. buvo sugriauta Žvėryno tvora, todėl čia auginti žvėrys išsilakstė, o neprižiūrimi fazanai išnyko. Po to Žvėrynas nebeatkurtas.
Pagrindinės 12 m pločio dvaro ansamblio alėjos ašis nukrypta iš šiaurės į pietus. Alėja jungė didingos neogotikinės bažnyčios šventorių su puošniais dviejų aukštų neorenesansinio stiliaus rūmais. Norint įgyvendinti šį sujungimą, reikėjo virš gatvės, skyrusios dvarą nuo bažnyčios, pastatyti viaduką. Lietuvoje tai buvo vienintelis tokio tipo statinys, Švėkšnos miestui suteikęs urbanistinio paveldo išskirtinumą.
Kelias nuo Švėkšnos iki Vilkėno apsodintas medžių alėja, parke sodinti retesnių rūšių medžiai. Iki mūsų dienų išliko tokios parko puošmenos kaip raundonlapis paprastasis bukas, raudonasis ąžuolas, dviskiautis ginkmedis, europinis kukmedis, didžialapė skiautėtalapė liepa, europinis maumedis, japoninė magnolija, veimutinė pušis, vakarinė tuja. Remiantis parkų inventorizacine medžiaga, dabar parke yra suskaičiuojama 14 vietinių ir 16 introdukuotų rūšių medžių ir 6 vietinės bei 7 introdukuotos krūmų rūšys. 8 ha plote aplink puošnius rūmus suformuotas mišraus plano parkas.
Šalia pagrindinės alėjos į nedidelę apvalią aikštelę spinduliais sueina septynios medžiais apsodintos alėjos – tai geometrinio plano parko dalis.Šios parko dalies puošmena yra tvenkinys su nedidele sala, kurios viduryje puikuojasi antikinės deivės Dianos skulptūra. Dianos skulptūrą specialiai parkui užsakė Jurgis Pliateris. Skulptūra yra betoninė kopija vadinamosios Versalio Dianos, kuri nuo XVII a. puikuojasi Luvro rūmuose. Medžioklės deivė Diana vaizduojama drąsiai žengianti su jauna stirna prie šono ir besiruošianti traukti strėlę iš strėlinės. Skulptūra pastatyta ant aukšto pjedestalo. 1999 m., kompleksiškai tvarkant parką ir jo elementus, ji restauruota. Diana, romėnų mitologijoje medžioklės ir augalijos deivė, gimdyvių globėja, mėnulio įsikūnijimas, siejama su žvėrimis ir miškais. Jai buvo ypač šventos ąžuolų giraitės. Diana garbinta dėl savo tvirtybės, atletiškos gracijos, grožio ir medžiojimo įgūdžių. Pagal mitologiją ji buvo Jupiterio ir Latos duktė, Apolono sesuo, gimusi plaukiojančioje Delo saloje. Diana turėjusi atitikmenį graikų mitologijoje – deivę Artemidę.
Kalbant apie grafų Pliaterių giminę, negalima nepaminėti grafo Jurgio Pliaterio, gimusio 1810 m. Gediminaičių dvare. Garsus lietuvių kalbininkas Simonas Stanevičius apie jį rašė Teodorui Narbutui:
„Trečias lietuvių literatūros ir lietuvių istorijos mėgėjas buvo grafas Jurgis Pliateris, Raseinių apskrities maršalka. Šis vyras ar jaunuolis, tik baigęs vaiko metus, nepaprastai pamėgęs lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos istoriją, surinko žymų šios srities veikalų skaičių savo bibliotekon, bet gyvenimo trumpumas neleido jam tiek nuveikti, kiek galėjo ir troško...“ Aštuoniolikos metų Vilniaus universitete baigęs lituanistines studijas Jurgis Pliateris mokslus tęsė Karaliaučiuje. Sugrįžęs gyveno Gediminaičių dvare. Mirė labai jaunas 1836 m. Raseiniuose. Jis paliko didžiulę 3000 vienetų lituanistinę biblioteką. Joje buvo sukaupta labai senų, vertingų ir retų spaudinių, pavyzdžiui, Mikalojaus Daukšos „Postilė“. Grafas domėjosi archeologija, rinko senas monetas, dokumentus, archeologines iškasenas. Jo kolekcijoje buvo senų ir labai vertingų trylikos lietuvių pilių planai, senoviniai lietuvių karių stumbro odos skydai, senų monetų rinkinys, lietuviškų rankraščių, XVI–XVIII a. pergamentų ir daug kitų istorinių senienų. Sakoma, jog „grafas Jurgis Pliateris kartu su Dionizu Poška galėtų būti laikomas vienu pirmųjų lietuviško muziejaus kūrėjų“. Jis mylėjo Lietuvos istoriją, bandė tyrinėti lietuvių literatūrą ir kalbą, kaupė kultūros turtus, steigė mokyklas, skatino švietimą, brangino žmones, dirbusius kultūrai. 1900 m. Jurgio Pliaterio biblioteka buvo perkelta į Švėkšną, 1919 m. dalis į Veprių dvarą.

http://s009.radikal.ru/i307/1412/28/1ace5b4cb82a.jpg

Švėkšnos dvaro vertybes – archyvą, kelių šimtų metų senumo dokumentus, bibliotekos knygas – 1940 m. sudegino sovietų okupantai.
1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas ir jame apgyvendinti Rusijos kariuomenės daliniai. Grafienė kurį laiką gyveno malūne (1941 m. mirė), o grafas buvo ištremtas į Komijos autonominę respubliką, kur ir po 1.5m mirė nuo išsekimo, palaidojimo vieta kaip ir daugelio-nežinoma.
Vokiečių okupacijos metais buvo sugrįžęs grafų sūnus Aleksandras (jis trenties išvengė, nes tuomet buvo Vilniuje),  gyveno Švėkšnos dvare, o Vilkėnų dvaras buvo paliktas ūkvedžių žiniai. Po karo grafas pasitraukė kartu su vokiečiais,vėliau į JAV , ten dirbo ten mirė. 
Dvaro rūmuose 1947 m.buvo įkurti vaikų namai.
Kad dabar matome dvarą tokį turime būti dėkingi grafienei, kuriai atrestauruoti dvarą tai tik garbės reikalas.
"Aš nenorėjau, kad tas pastatas sugriūtų, ir, ačiū Dievui, jis - išsaugotas", - sako 86-erių grafienė Felicija Laima Pliaterienė, savo rūpesčiu ir lėšomis sugrąžinusi gražiausią Vakarų Lietuvos ir Žemaitijos puošmeną - Vilkėnų dvarą.
Būtent Vilkėnų dvarui priklausęs garsusis Jono Rustemo paveikslas "Lietuvaitė" šiuo metu yra kitur, o marmurinė dvaro ansambliui prancūzų skulptoriaus Huberto Luis-Noelio sukurta "Rebeka, Vandens nešėja", kurią Felicijos Pliaterienės vyro seneliui auksinių vestuvių proga dovanojo dukterys, atsidūrė Palangos rūmų kieme. Skulptūrą pakeitė nušiurusi betoninė "Rebekos" antrininkė.
Originalioji Rebeka,  dabar stovi Palangoje , dar pridėsiu, kas tai yra Rebeka-Rebeka – Izaoko žmona, Ezavo ir Jokūbo motina.
Tadas Lomsargis (1873-1947). Pastarasis tarnavo pas grafą Adomą Pliaterį.

                         http://s019.radikal.ru/i607/1412/0b/715cf9bc1aff.png

Į draudžiamą spaudos platinimąjį įtraukė daktaras J.Rugis. 1901 m. pasienio sargybiniai sugavo Tadą Lomsargį su 83 lietuviškomis knygomis Inkaklių poste. Teismas nuteisė jį tremčiai į Sibirą, tačiau, užtarus grafui Adomui Pliateriui, ištrėmė į Mogiliovą Ukrainoje, kur dirbo užtarus grafui Adomui Pliateriui, ištrėmė į Mogiliovą Ukrainoje, kur dirbo ūkvedžiu Genovaitės Pliaterienės dvare. Marijona Pupšaitė buvo M. Valančiaus aktyvi organizacijos lietuviškai spaudai leisti ir platinti talkininkė. Spaudą ji platino Raseinių ir Telšių apskrityse, ypač Švėkšnos, Laukuvos, Šilutės, Rietavo, Plungės miesteliuose bei jų apylinkėse. Kalinta Raseiniuose, Vilniaus politinių kalinių citadelėje, buvo žiauriai tardoma, tačiau nepalūžo, paleista 1871 m. kovą. Vėliau išvyko į JAV ir į Lietuvą negrįžo.
Didžiausia žala rūmų pastatui padaryta po 1980 metų, kai jie atiteko Šilutės hidraulinių pavarų gamyklai. Tada buvo sugalvota rūmuose įrengti poilsio bazę, tačiau rekonstrukcijos darbai nebuvo pradėti, nuplėšus stogo dangą darbai sustojo.
Ką reiškia rūmams apie 20 metų būti net be stogo, supranta daugelis. Buvo sugadinti ir rūsiai, kuriuos neapgalvotai pradėjus gilinti užliejo vanduo. Šiemet tvarkome fasadą, įrengėme rūsių drenažą, visą vandens nuvedimo sistemą", - sakė darbus čia vykdančios UAB "Pamario restauratorius" direktorius Aldas Kliukas.
Pasak jo, atliekant fasado restauravimo darbus teko susidurti su visai naujomis aplinkybėmis - iki šiol niekur niekada neteko restauruoti originaliai išbadyto tinko. Senųjų meistrų darbo paslaptys ir technologijos seniai pražuvo praeityje, teko patiems ieškoti būdų, kaip kuo autentiškiau atkurti buvusį rūmų išorės dekorą.
"Vilkėnų dvaras tikrai yra gražiausias. Jis pralenkia populiarius dvaro rūmus Palangoje, Kretingoje, kitose vietovėse. Mane stebina, kad rūmai net nenaudojant brangių medžiagų buvo pastatyti labai skoningai, su meile ir didžiuliu išmanymu", - sakė A. Kliukas.
1958 m. buvęs dvaro arklidės pastatas rekonstruotas ir pritaikytas mokyklai. 1963 m. parke filmuoti filmo „Marš, marš, tra-ta-ta!“ keli epizodai (režisierius Raimondas Vabalas)